‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » » » Nr. 352
Vladas Kas stovi už Lietuvos lenkintojų:
Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose —
, 2011-10-30.

Viešoji paslaptis

Lenkinimo politikai nebesislapsto

Kas tie du šimtu metų nebesančios „bendros valstybės“ patriotai

Ačiū blogeriui „Cepelinui“ už budrumą ir už opių klausimų nepriekaištingą išgvildenimą. Ypač šiuo įsisenėjusiu ir itin pavojingu antrąkart išsivadavusios Lietuvos likučių likimo klausimu. Deja, padėtis gerokai sunkesnė, negu atrodo pagal žiniasklaidą, tad Lietuvos lenkiškumo klausimą reiktų papildyti bent trimis pastabomis.

1. Kas gina tautiškumą

Lietuvių lenkinimo politiką vykdo ne tiek minimi Tomaševskis (Томашевский, Tomaszewski), Melianas, Laučius — ne vien oficialios linijos valstybininkai, bet ir opozicija: kone visi žiniasklaidoje besireiškiantys tėvynės gynėjai su menkomis išimtimis tėra to pačio „generalinio štabo“ pareigūnai gynėjų vaidmeniui.

„Teisingų“ politikų nuolat plakami, tautos akyse jie užsidirba išmintingų ir bebaimių teisuolių įvaizdį, pelno pasitikėjimą. Žmonės jais seka, juos remia, perduoda jiems savo žinias ir žinių šaltinius, atskleidžia organizuojamų veiksmų sumanymus.

Ta pati pasipriešinimo okupacijai ardymo, griovimo iš vidaus taktika: nė vienos partizanų žeminės, kitokios slaptavietės nepavyko aptikti okupanto kariuomenei nei stribams — vien klastingai savais, netgi vadais įskverbtų agentų dėka.

Provokatoriais ir atvirais išdavikais jie tampa tik lemiamu metu, nes tai vienkartinis veiksmas, be kelio atgal. O ligtol jų veikla gal naudinga — juk kovoja su blogiu? Žvelgiant nekritiškai, be įtarumo kaip į šalininką, savo užtarėją, taip ir atrodo. Bet:

  1. melas pavojingesnis, kai įterptas į gražų, gardų, svaigų gėrimą — girdant devyniomis dalimis tiesos ir tik dešimtąją dalį nuodų; tiesą sakant svarbią, kurią dauguma patys žino ir kuriai karštai pritaria, o esminį propagandos melą paminint tarsi mažareikšmį ir savaime suprantamą;
  2. neįsileidžiant į žiniasklaidą nepriklausomų duomenų šaltinių ir savarankiškų veikėjų, sakant: „šaunuolis, ačiū už iniciatyvą, mums trūksta pilietinio aktyvumo — užsirašysim, kai prireiks pasikviesim į mitingus, piketus ir balsuoti, žinias irgi panaudosim, bet jas skelbti viešai patikėkime paruoštiems, patikimiems ir visuomenės gerbiamiems mūsų politologams, istorikams, kalbininkams, lektoriams, žurnalistams — specialistams politkorektiškai išlavinta iškalba, nes tu su savo beatodairišku radikalumu ir kategoriškumu sukompromituosi idėją, nukreipsi nuo bendro reikalo ir prisišauksi priešų“;
  3. perimant bet kokio nepasitenkinimo židinį, pasipriešinimo užuomazgą, kai tik jinai ima grėsmingai augti. Perimti vadovavimą nesunku, pasisiūlius savo „įtaką“, politologijos patirtį, kompromisų derinimo kompetenciją. O perėmus sužlugdyti dar lengviau: kad nesisektų, užtenka laiku nespėti, pamiršti, prireikus nepersistengti, reikalą atlikti formaliai. Tik aišku laiku pranešant kur reikia, sudarant sąlygas kitai pusei pasiruošti. Taip ir sakoma: „nusikalstamumo padėtis kontroliuojama“.

2. Kas užsakovas

Tokia parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau.

Kaip TSRS išsikerojo КГБ tinklas, taip „šaltojo karo“ metais išsiplėtojo ir CIA biurokratinis tinklas, slapta valstybė valstybėje. Staiga sugriuvus Tarybų sąjungai, iširus kariniam Varšuvos paktui, nebeliko ir pagrindo didžiulei žvalgybos armijai.

Mažai kas apsidžiaugė proga netekti gerai aprūpintos tarnybos ir imtis savarankiškai ūkininkauti be nieko, nuo nulio. CIA karštligiškai griebėsi ieškoti priešų, regzti intrigų. Kadangi lietuviai ir kitos iš „sąjungos“ su Rusija išsivadavusios tautos patikimiausiais draugais ir artimiausia santvarka laikė Vakarus, jų priešu beliko įforminti Rusiją (ir tą neviešai, nes rusų dauguma juk irgi buvo draugiškai nusiteikusi Amerikos, Europos sąjungos, Japonijos atžvilgiu — nelaikė jų priešais, nebesitikėjo agresijos).

Taigi politologų kabinetuose buvo sukurptas planas fiktyviai neva gaivinti kažką panašaus į Sarmatiją, į LDK — Lietuvos imperiją kaip atsvarą Rusijai. Tiesa, užkalbinėjant šiek tiek skirtingai: lietuviams pabrėžiant Baltarusijos ir Ukrainos priklausomybę LDK, baltarusiams ir ukrainiečiams jau primenant litvinų slaviškumą ir Rusios priklausomybę, o lenkus gundant ATR kaip abiejų slavų tautų respublika „Žečpospolita“­ (Rzeczpospolita), išplėtota iki Rytų Europos sąjungos BAC pavyzdžiu. Aišku, paskelbę viešai tokio plano autoriai tik apsijuoktų, tačiau lietuvių tautai jisai tapo visai nejuokingas.

BAC - Intermarium 1935 m.

Jau prasidedant Sąjūdžiui, imta masiškai perverbuoti kagėbistus kaip itin kompetentingus specialistus, iš jų formuoti Sąjūdžio politikus, neįsileidžiant į valdžią tautiškai nusiteikusių tvirto padorumo patriotų. Po to Lietuvoje dislokuoti Lenkijos kariniai daliniai, įsteigtos okupantų politinės partijos, slaviakalbiai lietuviai (gudai, baltarusiai) apskelbti lenkų tautine mažuma, dalijamos Lenkijos pilietybės kortos, sudarinėjami priešų sąrašai, įvesta polonofobijos sąvoka. O kariuomenėje, mokyklose, žiniasklaidoje pakeista tautiškumo ir pilietiškumo sąvoka, šalinami lietuvybės atgimimo šviesuoliai, išjuokiama ir kriminali­zuojama patriotinė laikysena.

3. Kuo visa tai baigsis

Vis dėlto gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, ir valdžią perims tolerantiškoji „litvakų“ tarptauta — neatsitiktinai prie CIA šmėžuoja ir „Моsad“.

Lenkų kalba netaps imperinė — net Lietuvos „tuteišių“ jaunimas geriau moka angliškai ir rusiškai, ką jau kalbėti apie Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų „kresų“ kraštų slavus. Lenkai nėra imperinė tauta: imperijos gyvavo tik gerbdamos tautas — kitokių imperijų nebuvo, kitokios sugriūdavo iškart, jas dar betveriant. Tą rodo ir mūsų pačių istorija: lenkų politikų elgesys Lietuvoje dabar, tarpukary, suslavėjusių gudų ir galyčių (ukrainiečių) likimas prieš ir po Liublino unijos — Gedimino, Algirdo, Karijotaičių valdymą ligšiol jie mena su gilia pagarba.

Vladas Palubinskas

Atsiliepiant į 2011 m. spalio 30 d. „Blogerio Zeppelinus“ pastabą:
Du šimtai metų nebeegzistuojančios „bendros valstybės“ patriJotai.
Prolenkiškasis lobby jau nebesimaskuoja.

Jewish Karta Kresy.pl
Santrauka:

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.

Teiginys:
Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Imantas Melianas, Vladimiras Laučius, Waldemar Tomaszewski, Zeppelinus.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
ATR, CIA, CCCP, КГБ, LDK, LPS, Mosad, Sąjūdis.
Pirminis šaltinis:
http://10.on.lt/viesoji-paslaptis
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2011-10-30.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?