‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » » » Nr. 412
Disidentas apie Marijampolę ir Lietuvos respubliką:
Ši Letuvos valstybė yra lietuvių tautos priešas.
2013-08-16

Valdas Anelauskas

Apie Marijampolę ir Lietuvos Respubliką

Dar prieš vykdamas į Lietuvą buvau perskaitęs laikraščio „Respublika“ internetinėje svetainėje kažkokio žmogaus, pasirašiusio kaip „Povilas iš Marijampolės“, laišką redakcijai, kuriame jis sakė, jog „tai, ką dabar girdi mano ausys ir mato mano akys, verčia ne sunerimti, o tikrąja šio žodžio prasme panikuoti“… Taip pat tame pačiame laikraštyje, pamenu, buvo interviu su įžymiuoju lietuviu keliautoju Pauliumi Normantu, o jis dabartinę padėtį Lietuvoje apibūdino tiesiai šviesiai — padėtis rūsti…

Pasisvečiuoti į Lietuvą vykau nujausdamas, ką pamatysiu ir kokias paskui mintis man visa tai turbūt sukels. Buvo toks išankstinis nusistatymas. Turiu skaitytoją ir įspėti, jog čia bus ne tiek kokių turistinių mano įspūdžių iš apsilankymo Lietuvoje aprašymas, o greičiau įkyrios mintys, visų tų įspūdžių sukeltos…

Praėjus po mano kelionės į Lietuvą daugiau kaip pusei metų, įspūdžiai ir jų sukeltos mintys daugmaž susigulėjo, todėl nusprendžiau, kad galiu jomis pasidalinti. Ir apie Marijampolę, ir apie visą šiandieninę Lietuvą.

Kadangi nesu gimęs Marijampolėje, tai negaliu turbūt vadinti Marijampolės savo gimtuoju miestu, bet kadangi čia užaugau, nemažai metų gyvenau, turiu teisę laikyti save marijampoliečiu. Nors reikėtų pridėti, jog marijampoliečiu iš tiesų niekada nebuvau, tiktai kapsukiečiu, nes ir miestas, kuriame gyvenau, sovietmečiu vadinosi Kapsukas.

Nors po to, kai Marijampolėje (ar Kapsuke) baigiau vidurinę mokyklą, gyvenau Kaune, bet dažnai savo vaikystės bei paauglystės mieste apsilankydavau, jis man buvo visada savas. Ir dabar, kai iš taip toli (ir po tiek daug metų) į Lietuvą retkarčiais pasisvečiuoti atvykstu, būtent Marijampolė man išlikusi, sakyčiau, artimesniu miestu, negu kad Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.

Mano manymu, būtent tokie provincijos miestai kaip Marijampolė yra tikrasis Lietuvos veidas.

Niekas negalėtų paneigti, kad Marijampolės miestas pastebimai atsinaujinęs ir pagražėjęs. Ypač džiugino akį miesto centrinio parko renovacija, kur atsirado ir, sakyčiau, neblogai atrodantis paminklas kunigaikščiui Vytautui. Nors ir nepadarė jis man tokio įspūdžio kaip paminklas Vytautui Laisvės alėjoje Kaune (tas tai man išvis yra bene pats gražiausias paminklas iš visų bet kur pasaulyje matytų), tačiau Marijampolės miesto parką jis puošia. O juk kai lankiausi Marijampolėje prieš šešis metus, tas parkas dar buvo apleistas. Restauruotas senamiestis kai kur man priminė netgi Skandinaviją. Na o ką jau bekalbėti apie labai puikiai sutvarkytą Poezijos parką prie Šešupės. Gana įspūdingai atrodo kultūros namai, ypač puikus mano jaunystės draugo Stasio Tomkvaičio suprojektuotas naujasis futbolo stadionas, kokiu galėtų didžiuotis bet kuris miestas, ir ne tik Lietuvoje.

Tačiau kai kas Marijampolėje paliko dvejopą įspūdį. Visų pirmiausia pompastiškas paminklas Jono Basanavičiaus aikštėje. Atrodo jis absurdiškai. Tokia mano, kaip užsienio turisto, nuomonė. Jei gyvenčiau Marijampolėje, gal ilgainiui priprasčiau prie jo. Tačiau, kiek teko girdėti, patys marijampoliečiai tą paminklą vertina gan nevienareikšmiai.

Nors ir teigiama, kad tuo paminklu („Tautai ir kalbai“) norėta akcentuoti lietuvių tautos veržlumą, kalbos ir kultūros puoselėjimą, tautiškumo išsaugojimą, iš tiesų paminklai paprastai būna statomi mirusiesiems atminti. Nejau mūsų kalba jau mirusi? Nejau ir lietuvių tautos nėra? Nenuostabu, kad niekur pasaulyje panašaus paminklo nebuvo.

Kažkuo jis sovietinių laikų dvasią primena. Tik anais laikais ant tokio aukšto ir siauro lyg kolona postamento dažniausia penkiakampę žvaigždę uždėdavo ar kokią patranką — tipinis sovietų simbolizmas. Girdėjau, kad skulptorių įkvėpusi kažkokia Šiaurės Korėjoje stovinti statula.

Labai keista, kodėl Lietuvos tūkstantmečiui pažymėti vietoje kokio nors tikrai meniško monumento atsirado Marijampolėje toks, lyg į vėtrungę panašus, neskoningas statinys. Kiek teko su pažįstamais marijampoliečiais kalbėti, tą paminklą kai kas vadina tiesiog paminklu valdžios korupcijai ir pinigų plovimui. Nežinau, kiek tame tiesos, bet mane tikrai pribloškė, kad kainavo paminklas daugiau nei 2 milijonai litų. Niekas turbūt nepaklausė Marijampolės gyventojų, ar reikia jiems tokio brangaus paminklo… Man dar pasakojo, kad dėl to paminklo netgi iškirto ir gražius medžius, nuo seno puošusius aikštę.

Tačiau, kaip supratau, labiausiai marijampoliečiai piktinasi tuo, kad skulptorius raitelį pavaizdavo visiškai nuogu. Man, turiu pasakyti, irgi būtent kaip tik tas pasirodė keisčiausia. Nesuprantu, kokį ryšį pirmykštį laukinį žmogų primenantis raitelis turi su mūsų tauta bei kalba.

Panaršęs šiek tiek internete, suradau štai tokį paties šį keistą paminklą sukūrusio skulptoriaus paaiškinimą: „Nuo keturkampio pagrindo, simbolizuojančio keturis Lietuvos etninius regionus, į viršų kylanti sraigtinė kolona yra tarsi tautos kelias į išlikimą. Granitinės kolonos viršuje esantis metalinis raitelis ant žirgo — tai lietuvių tautos nenutrūkstamas veržimasis į ateitį“.

Na, gerai, paminklo prasmė daugmaž aiški, bet lieka pagrindinis didysis neaiškumas, kodėl raitelis yra nuogas ir dar su ietimi rankoje, t. y. panašus greičiau į kokį laukinį medžiotoją afrikietį ar indėną, ar Australijos aborigeną? Ar senovės lietuviai jodinėdavo nuogi? Ar gal, kaip kažkas internete gerai parašė, tas nuogas raitelis su ietimi vaizduojąs kažkokią apskritai lietuvio širdžiai esą mielą laukinę prigimtį? Nežinau, iš kurios pusės bežiūrėt, absurdas ir tiek…

Senovės lietuvį skulptorius pavaizdavęs, kaip sakoma, anatomiškai gal ir teisingai (kaip ir jo arklį), tačiau istoriškai tikrai ne. Man atrodo, kad gal čia, kaip ir kažkokio dabartinio pseudoistoriko Dariaus Barono knygoje, kur Pilėnų gynėjai pavaizduoti buvę bailiais, ar tik nebus dar vienas subtilus bandymas tiesiog sumenkinti lietuvių tautos praeitį, iš kurios mes, himno žodžiais tariant, turėtume dabar stiprybės ir semtis…

Juk tereikėtų susipažinti su Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje esančia nuostabia archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“, prie kurios sukūrimo, beje, labai daug prisidėjo ir mano jaunystės draugai marijampoliečiai archeologas Vygandas Juodagalvis bei juvelyras-restauratorius Kazimieras Barišauskas, kur rodomos senovės lietuvių aprangos rekonstrukcijos. Remiantis kapų radiniais aprengtos net šešios įvairių senovės genčių „šeimos“, prie jų drabužių priderintos tikslios papuošalų ir ginklų kopijos. Tad vaizduoti senovės lietuvį, lyg kokį laukinį negrą, visiškai nuogu,sakyčiau, yra tiesiog neleistinas pasityčiojimas iš mūsų tautos didingos istorijos bei kultūros.

O gal čia kažkaip susiję su dabar Lietuvai peršama „kitokia orientacija“? Juk reikia prisimint, kokia begėdiška, kone pornografinė skulptūra ir Kauno centre (prie Mykolo Žilinsko galerijos) jau daug metų stovi…

Tiek jau to, nelįsiu pernelyg giliai į visokias vadinamas „sąmokslų teorijas“, tegul patys marijampoliečiai pagalvoja ir išsiaiškina, kokiu tikslu ir kas tą kontraversišką nuogalį jų mieste sugalvojo pastatyti. Užtenka pasakyti, kad miesto jis tikrai nepapuošė.

Išvada mano yra tokia, kad paminklas atspindi ne didingą Lietuvos praeitį, kiek apgailėtiną dabartį, parodo, jog dabartinė laisvė ir nepriklausomybė ir pati valstybė — lyg nuogas karalius iš Anderseno pasakos. Nežiūrint į visus bandymus pridengti realybę visokiais „figos lapeliais“, ar, kaip rusų literatūroje kadaise buvo pavadinimas sugalvotas, „Potiomkino kaimais“, nuoga šiandieninės Lietuvos realybė ir lieka nuoga…

skirtukas

Tam tikri dalykai ir reiškiniai šiandieninėje Lietuvoje man atrodo absoliutus blogis. Nors kam nors kitam tie patys dalykai gali atrodyti priešingai. Juk ir komunizmas kažkam atrodė gėris. Kai mūsų senelius ir tėvus į Sibirą komunistai trėmė, sakė, kad tai daroma dėl žmonijos šviesios ateities… Šiandien kas man yra blogis, kokiam nors, kaip Lietuvoje dabar vadina, „liberastui-tolerastui“, atrodytų gal priešingai — pačiu didžiausiu gėriu.

Įspūdžių iš Lietuvos, kokias mintis ji man sukėlė, iš arti pažiūrėjus, aš į vatą nevyniosiu. Tiesiai šviesiai galiu pasakyti, jog lankantis Lietuvoje ir man, kaip tam marijampoliečiui pensininkui Povilui, dabartinė padėtis pasirodė beveik katastrofiška, verčianti panikuot. Tas man, net ir per didelį atstumą iš Amerikos stebint, yra absoliučiai akivaizdu, tačiau dabar turėjau progos pamatyti viską iš arčiau.

Ligi šiol dar vis stengiausi (ir dalinai tebesistengiu) per daug aštriai dabartinės Lietuvos realijų nekritikuoti. Taip darau visų pirmiausia todėl, kad Lietuva, kokia ji šiandien bebūtų, vis tiek yra mums visiems lietuviams vienintelė ir nepakeičiama tėvynė. Kaip motina, kad ir kokia sena, suvargusi ir ligota, bet kiekvienam jo mama yra gražiausia, pati mylimiausia… Taip ir tėvynė. Bent jau man Lietuvos niekas nepakeis.

Nors per daug metų, labai toli nuo jos gyvendamas, nuo lietuviškumo labai esu nutolęs. Būna, kad per metus nė vieno lietuvio nesutinku. Tačiau nesu iš tų emigrantų, kurie mėgsta lotynišką posakį „ubi bene, ibi patria“, kad kur gerai gyventi, tai ten ir tėvynė. Ne, didžiausia nesąmonė yra kalbėt apie kažkokią „antrą tėvynę“.

Kur bebūčiau, esu ir būsiu, visada esu Lietuvos ir lietuvių tautos dalimi. Taigi nesinori save pernelyg skaudžiai vanot. Tačiau pastaruoju metu kantrybė beveik visiškai išseko. Dauguma lietuvių sako, jog padėtis šalyje yra labai bloga ir kasdien darosi blogesne. Na o tai „vox populi“ — liaudies balsas.

Galėčiau pacituoti visokių visuomenės apklausų ir tyrimų, bet šis rašinys ne apie tai, čia ne sociologinių duomenų analizė, o dėstoma mano nuomonė. Jei ir cituoju kitų žmonių nuomonę, tai tik patvirtinimui, jog nesu vienišas šitaip galvodamas.

Savo vaikystės mieste Marijampolėje praleidęs šiek tiek daugiau negu mėnesį, labai greitai supratau, jog kad ir kaip norėtųsi man matyti vien tiktai kas gražu ir gera, tačiau iškart matosi, jog visi paminklai ir pastatų, gatvių, aikščių, šaligatvių remontas tėra lyg „Potiomkino kaimai“ — dekoracijos, pridengiančios, maskuojančios tikrąją ir Marijampolės miesto, ir apskritai visos Lietuvos šiandieninę rūsčią padėtį.

Gražu ir akiai malonu, kada tvarkoma aplinka, tačiau man tai įstrigo, ką pasakė viena marijampolietė, žinoma gydytoja, kada aš pagyriau pro jos kabineto langą matomą Vytauto parką. Ji pasakė: kas iš tų naujų gražių suoliukų, jeigu neužilgo Marijampolėje nebus kam ant jų sėdėti… Jeigu toliau viskas šitaip tęsis, gražūs suoliukai ir paminklai parkuose Marijampolės miesto neišgelbės. Kaip ir visos Lietuvos.

Matyti, kas už viso to apgaulingo fasado stovi. Kada norėjau nufotografuoti parke paminklą Vytautui, niekaip nepavyko išvengti, kad į kadrą nepatektų už jo esantis didžiulis stendas su Europos sąjungos žvaigždėta vėliava ir užrašu, kad ES lėšomis šiandien yra kuriama Lietuvos ateitis.

Ką gi, nėra ir negali būti jokios abejonės, kam visi tie „Potiomkino kaimai“ Lietuvoje šiandien reikalingi. Tai tėra paprasčiausia apgaulė, iliuzija, propaganda, kad žmonėms atrodytų, jog iš Europos Sąjungos dabar Lietuva turinti didžiulę naudą. Juk štai kiek visko gero ir gražaus vien Marijampolėje padaryta, ir viskas vien Europos sąjungos dėka! Todėl ir stovi visur tie didžiuliai žvaigždėti stendai, ne tik už Vytauto Didžiojo nugaros, bet vos ne kas keli žingsniai, net bažnyčios šventoriuje vieną mačiau…

Taip gal ir susidaro įspūdis, kad Europos sąjunga — tai toks gėris, be kurio gyvenimo nebūtų galima lietuviui įsivaizduot. Čia, aišku, ironizuoju, nes nė vienas, su kuo aš Marijampolėje bendravau, šitaip negalvoja, niekas man to nesakė. Absoliuti dauguma žmonių puikiai supranta, kur šuo pakastas.

Už tuos trupinius, kuriuos Lietuva iš Europos sąjungos gauna, ji praranda savo ateitį. Ir kaip valstybė, ir kaip tauta. Viena ranka iš Briuselio gal kažkiek ir duoda, bet kita iškart atima.

Turiu omeny kol kas tik pinigus ir turiu pabrėžti, jog tai toli gražu nėra svarbiausias praradimas. Juk tereikia vos porą minučių paskirti paieškai lietuviškame internete ir iškart galime surasti pakankamai visokios informacijos, ir kiek Lietuva atiduoda, ir kiek už tai gauna. Vien tik, pavyzdžiui, pirmininkavimas Europos sąjungai šiais metais kaštuos net 214 milijonų litų. Na o į ES biudžetą pernai Lietuva pervedė virš milijardo litų. Ši duoklė atseikėjama du kartus per mėnesį — po 46 milijonus! Kiek visokių paminklų už tiek būtų galima Marijampolėje pastatyti!

Na o narystė NATO pernai kainavo Lietuvai apie 20 milijonų, šiemet kainuos jau apie 25 milijonus. Per aštuonerius metus Lietuva atidavė NATO išvis jau apie 147 milijonus litų. Priedo dalyvavimas „internacionalinėje misijoje“ Afganistane kainuoja Lietuvai kasmet per 60 milijonų litų. O lietuviai, kiek žinau, „internacionalistų misijoje“ dalyvauja nuo 2005 metų, tai 60 milijonų dauginame iš aštuonių. Kažkokiai tolimai Goro provincijai Afganistane pinigų Lietuvos turbūt sukišama daugiau, negu Europos sąjunga duoda Marijampolės miestui…

Kai tik nusiimi turisto „rožinius akinius“, už butaforinių fasadų visur matosi nuoga, lyg raitelis Jono Basanavičiaus aikštėje, šiandieninės Lietuvos rūsti tikrovė. Aš daug šįkart po Marijampolę vaikščiojau, neskubėdamas visur dairiausi, ir kiekviename žingsnyje jaučiau juodą realybę. Ji tokia pat juoda, kaip ir man labai keistai atrodę juodai lyg smala nudažyti marijampoliečių moterų plaukai. Vienas draugas paaiškino, kad tai esą dėl visokių Pietų Amerikos televizijos serialų , kuriuos žiūri marijampolietės ir, norėdamos būti panašios į tų filmų herojes, juodai dažosi plaukus. Nežinau, ar iš tikrųjų taip yra, bet Marijampolės moterų plaukų juoda spalva labai jau simboliškai atitinka visos šiandieninės realybės Lietuvoje spalvą…

Lenkų (ir lietuvių) poetas Adomas Mickevičius kadaise palygino tėvynę Lietuvą su sveikata (Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie), sakydamas, jog žmogus ją labiausia brangina tik praradęs. Na o mums emigrantams šitoks palyginimas yra suprantamesnis turbūt net labiau, negu pačioje Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Todėl kad, deja, neįmanoma emigrantui tėvynės kartu pasiimti. Tad mes jau esame ją dalinai praradę.

Dabar sulaukėme nesveikų laikų, kad Lietuvą, deja, galima palyginti greičiau ne su sveikata, o su liga, sukeliančia vien skausmą. Mintys apie ją lietuviui šiandien pasidarė lyg negyjanti žaizda, dantų skausmas. Kai paskaitau lietuviškame internete šviežias naujienas iš tėvynės, paskui dažnai visą naktį negaliu užmigti, o jeigu rytą tą darau, visai dienai nuotaika sugenda.

Jau keli metai labai atidžiai stebiu, tyrinėju, bandau suprati masinį bėgimą iš Lietuvos. Tai jau net ne emigracija vadinama, o tiesiog evakuacija. Emigrantų srautas iš dabartinės Lietuvos prilygsta pabėgėlių srautui iš karo apimtos šalies. Neturiu po ranka tikslių skaičių, kiek iš kur bėga, tačiau esu įsitikinęs, kad palyginus (pagal bendrą gyventojų skaičių ir procentą) Lietuva aplenktų net ir Iraką ar Afganistaną. O juk Lietuvoje tai nėra karo, realaus bado, pavojaus gyvybei. Reiškia, lietuviams šiandien Lietuvoje kažkas yra baisiau už karą.

Per šiuos kelis dešimtmečius iš Lietuvos emigravo nepalyginamai daugiau žmonių nei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Paskui, per penkis dešimtmečius, kada Lietuva buvo Tarybų sąjungoje, mūsų tauta ne tik kad nepražuvo (nežiūrint tremties ir gulagų), bet net šiek tiek ir padidėjo.

Lietuvius Lietuva šiandien greičiau praranda nei prie sovietų. Ir, kaip žinia, gyventojų skaičiaus didėjimas sovietmečiu buvo ne kaip Latvijoje ir Estijoje, kur paprasčiausia atvyko gyvent daug visokių rusakalbių svetimtaučių. Lietuvoje dauguma gyventojų visada buvo ir tebėra lietuviai.

Taip buvo, bet ar bus? Tauta tiesiog dramatiškai tirpsta. Lietuva praranda lietuvius, o lietuviai praranda Lietuvą…

Aš anksčiau galvodavau, kad gal šiandieniniai emigrantai tik „žalesnių ganiavų ieškotojai“, bet dabar galutinai supratau, kad negali būti tokių beveik milijonas. Juk negali tūkstančiai (dešimtys, šimtai tūkstančių!) lietuvių būti visiškai neteisūs ar visiškai nepatriotai.

Man buvo šiurpu matyti Marijampolėje vadinamus „euronašlaičius“, svetur gyventi išvykusių tėvų paliktus likimo valiai. Neįmanoma nepastebėti viešosiose vietose besibūriuojančias tokių beglobių paauglių. Ypač jie krenta į akį miesto bibliotekoje, kur savo elgesiu trukdo žmonėms, ateinantiems pasinaudoti nemokamu internetu. O jie, galima sakyti, lietuvių tautos ateitis…

Lietuva šiandien, kaip filosofas Vytautas Radžvilas labai teisingai pastebėjo, šiandien tyliai gęsta. Iš profesoriaus Radžvilo pasisakymo internete įsiminiau, jog Lietuvos žmonės emigruoja, žudosi, prasigeria ne tik todėl, kad Lietuvoje yra blogai gyventi, o greičiau dėl to, kad žmonės jaučia juos naikinančią kažkokią baisią blogio jėgą… Bet dauguma esą negalį šios jėgos tiksliai įvardinti, o jei žmogus negali pažinti pavojaus šaltinio, jis yra lyg paralyžiuojamas…

Aš prieš kiek laiko buvau suradęs informaciją, kur palyginta, kiek po karo žuvo Lietuvoje partizanų ir kiek dabar žmonių Lietuvoje nusižudė. Pasirodo, dabartinių savižudžių jau daugiau, negu buvo žuvusių partizanų, kovojusių su ginklu prieš okupantus!

Žudosi daugiausia tada, kai gyvenimas tampa jau visiškai beviltišku…

Čia skaitytojas gali pradėt man prieštarauti, kad pernelyg jau juodai viską dažau (lygiai kaip tos lietuvės moterys savo plaukus), bet ir amžiną atilsį poetas Justinas Marcinkevičius kartą pasakė, kad Baltijos kelyje visas Lietuvos atgimimas kaip ir užsibaigė, o paskui buvo tik išsigimimas…

„Valstybė baigėsi, laikas gelbėti tautą!“ — tai Lietuvos patrioto, dabartinio disidento šūkis… Argi galima su šituo nesutikti? Juk tauta kuria valstybę ir jeigu neliktų tautos, tai nebūtų ir valstybės…

Kas dėl to kaltas? O ką daryti, jei ir valstybė yra prieš tautą? Tai sunkūs klausimai. Negalime šiandien dėti lygybės ženklo tarp mūsų tautos, pačios Lietuvos ir joje esančios valstybės. Jeigu kiekvienas lietuvis turime visada išlikti lietuviu, lojaliu savo tėvynei Lietuvai ir lietuvių tautai (na, aš dar pridėčiau, ir mūsų visai baltajai rasei), tai tas jokiu būdu nereiškia, jog reikia būti lojaliems dabartinei Lietuvoje esančiai valstybei. Toks mano įsitikinimas po apsilankymo Lietuvoje dar labiau sustiprėjo.

Aš esu savo tėvynės, savo tautos patriotas, bet tik ne šitos dabartinės Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, patriotas. Man dabartinė Lietuvoje egzistuojanti valstybė, švelniai diplomatiškai išsireiškiant, nereiškia nieko, o tiesiai šviesiai — ji yra mano priešas, kaip ir visos lietuvių tautos. Ši valstybė mūsų brangiąją motiną Tėvynę mums pavertė į pamotę.

Šiandien valstybės sąvoka, kuri egzistavo ankstesnės Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940), nebeegzistuoja, nes per pastaruosius kelis dešimtmečius ji visiškai mutavo. Dabartinės valstybės funkcionierių priiminėjami daugmaž visi sprendimai jau kuris laikas kenkia mūsų tautai, ją žudo. Todėl kalbant apie svarbiausius Lietuvai dalykus, tokius kaip tautos identitetas ar ateities perspektyva, dabartinės valstybės ir Lietuvos, kaip visų lietuvių tėvynės, tapatinti jokiu būdu nebegalime.

Prieš šešiasdešimt metų partizanai kovojo už savo tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jiems tėvynė buvo šventa ir brangiausia vertybė. Tačiau jie nelygioje kovoje arba buvo priešų nužudyti, arba už tą kovą buvo nubausti, ištremti į Sibirą, pateko į sovietinį Gulagą. Ir kas tai padarė? Ogi tuometinė Lietuvos žemėje buvusi formaliai irgi valstybė. Tuo metu tai buvo sovietinė-komunistinė valstybė. Nesvarbu, kad okupacinė, bet būtent tokia valstybė susikūrė tada ir ganėtinai ilgai gyvavo mūsų tėvynės žemėje. Tada mes irgi mylėjome Lietuvą, buvome savo tėvynės patriotais, tačiau dauguma tada jautėme neapykantą ir tik neapykantą tai valstybei, kuri buvo Lietuvoje ir vadinosi Lietuvos tarybų socialistine respublika.

Būtina suprasti skirtumą ir šiandien tarp tėvynės Lietuvos ir dabartinės priešlietuviškos valstybės. Jau kas kas, bet mes, lietuviai, iš savo skaudžios istorinės patirties turėtume suprasti, kad mūsų žemėje esanti valstybė gali tapti mūsų tautos priešu. Taip buvo LTSR laikais, taip yra, deja, ir šiandien.

Siekiama išrauti lietuvius iš jų tėvynės, sunaikinti jų šaknis, nes dabartinei valstybei svarbu ne lietuviai, o kitataučių ir kitarasių imigrantų invazijos užtikrinimas. Kad vyktų tai saugiai ir greičiau, be trukdymų. Toks duotas nurodymas „iš aukščiau“. Na ir paskui jau mūsų protėvių krauju ir prakaitu aplaistytoje žemėje šeimininkaus tik kokie nors iš Afrikos ar Azijos atsikraustę „juodaodžiai lietuviai“.

Pamenu, skaičiau kažkada apie „juodaodžio norvego“ nuotykius Kaune, kaip jis ten girtas bandė Laisvės alėjoje į stulpą įsiropšt… Taip, būtent šitaip ten ir buvo parašyta — „juodaodis norvegas“! Juk tai absurdo viršūnė. Tačiau tai nėra tik šiandieninės Lietuvos „politkorektiškos“ žiniasklaidos absurdas. Tai visos globalistinės ideologijos sudėtinė dalis. Tai ir yra vadinamosios „naujosios pasaulio tvarkos“ (angl. New World Order) visiems privalomas mentalitetas…

Kosmopolitai-internacionalistai-globalistai siekia, kad nebūtų tautų, visi žmonės taptų lyg benamiai klajokliai ir bet koks negras, apsigyvenęs Norvegijoje ar Lietuvoje, būtų ne tik vadinamas, bet ir iš tikrųjų laikomas norvegu ar lietuviu… Jeigu kas Lietuvoje gyvena — tai ir lietuvis. Tokia jų „naujoji tvarka“. Lietuva turės priklausyti visiems, ne tik lietuviams.

Todėl kosmopolitams — tautos naikintojams taip nepatinka, kai patriotiškas jaunimas Kovo 11-ąją skanduoja šūkį „Lietuva — lietuviams!“, juos tai siutina. O ką jaunimas Lietuvoje turėtų skanduoti, gal „Lietuva — ne lietuviams!“ Jeigu Lietuva ne lietuviams, tai kas tada lietuviams — Airija, Anglija, o gal Sibiras?

Sako, visai nesvarbu, kas iš tikrųjų tautą padaro tauta, kad tai bendras kraujas, istorija, kultūra, tradicijos, papročiai, saugoti ir puoselėti ilgais šimtmečiais. Aš turiu net nusikopijavęs lietuviško laikraščio straipsnį: „Ar angliškai kalbantis juodaodis musulmonas gali būti lietuvis?“ To straipsnio autorius tiesiai šviesiai pareiškė, kad jo supratimu, „senoji lietuviška tapatybė jau atgyveno“.

Naivu manyti, kad taip niekada Lietuvoje nenutiks, nes būtent taip jau nutiko Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugmaž visose kitose Europos valstybėse. Aš tą sakau visiems visur ir visada. Angliškai kalbančių juodaodžių „lietuvių“ labai greitai gali atsirasti Lietuvoje tiek daug, kad tikras lietuvis (ir apskritai baltas žmogus) Lietuvoje taps jau ne mažuma.

Kada laikraštis „Respublika“ prieš keletą metų paskelbė naujieną, jog į Lietuvą bus atvežta pabėgėlių iš Afrikos, reakcijos visuomenėje nebuvo absoliučiai jokios! Turbūt visi ir pamiršo tą žinią, na o etiopai ar somaliečiai turbūt gyvena Lietuvoje… Ir dar vis daugiau jų atvežama…

Dabar jau galima neabejot, kad už poros metų į Lietuvą pradės masiškai plūsti negrai ir musulmonai, kaip tai atsitiko visur Europoje. Todėl ir pratina valdžia lietuvius prie tolerancijos „kitokiems“. Visokie lytinių iškrypėlių paradai tik pradžia. Nuo to, beje, visur prasidėjo. Todėl, kad savus iškrypėlius, kokie jie šlykštūs bebūtų, lengviau europiečiams toleruoti, negu iš Arabijos dykumų ar Afrikos atsikrausčiusius migrantus. Čia lygiai kaip būtų pratinama prie nuodų ar narkotikų, iš pradžių duoda silpnesnius, mažomis dozėmis, o paskui jau vis daugiau ir daugiau…

Šitaip buvo Vakarų Europoje, bet Lietuvoje dabar tai vyksta kur kas sparčiau. Todėl, kad Lietuvoje globalistams nereikia eksperimentuoti, kaip kad reikėjo prieš 40 metų Olandijoje ar Švedijoje, nes dabar jie turi pakankamai patirties, kurią Lietuvoje tereikia pritaikyt.

Tuo labiau, kad lietuvių tauta po ilgų sovietinės priespaudos dešimtmečių visiškai praradusi imunitetą. Todėl ir atsidūrė iš vieno tautų kalėjimo iškart kitame…

O tikėtis, kad negrai į Lietuvą gyventi nevažiuotų dėl to, kad Lietuvoje žymiai blogesnė ekonominė padėtis, negu kitur Europoje, yra naivu. Kad ir kokia dabar Lietuvoje padėtis bloga bebūtų, ji nepalyginamai geresnė, negu kur nors Somalyje, Konge, Mozambike, Zimbabvėje. Sako, dar prieš 15 metų jokių afrikiečių Suomijoje nebuvo, o dabar Helsinkyje yra keletas vietų, kur net dienos metu suomiai bijo eiti. Vadinasi viena vieta „Mogadišo aveniu“. Mogadišas, kaip žinia, yra Somalio sostinė Afrikoje.

Jau geriau gyventi Suomijoje šaltai, bet sočiai, negu Afrikos šilumoje nusigaluoti iš bado. Todėl bet koks afrikietis, nė kiek nedvejodamas iškeistų gyvenimą Afrikoje į gyvenimą Lietuvoje, net tokioje, kokia ji dabar yra.

Prieš 30 metų nebūčiau patikėjęs, kad atseit jau laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje žmones ir vėl teis už viešai išsakytą nuomonę, net už kažkokius internete parašytus trumpučius bereikšmius komentarus, kad konfiskuos iš disidentų kompiuterius, kaip anais laikais būdavo KGB konfiskuodavo spausdinimo mašinėles… Negaliu šitokios Lietuvos pavadint laisva. Kas iš tos trispalvės vėliavos ant Gedimino pilies bokšto, kada gali tave už išsakytas mintis vėl akimirksniu išmesti iš darbo ir įtraukti į saugumo juodus sąrašus. Kuo tai skiriasi nuo to, kaip būdavo prieš 30 metų?

Aš dažnai pagalvoju, jog būtų labai jau simboliška, jeigu Petrą Gražulį dabar nuteistų už tai, kad prieš iškrypėlių paradą Vilniuje protestavo. Jis gi buvo paskutinis teistas sovietinės Lietuvos disidentas ir paskutinis politinis kalinys iš Lietuvos. Teismas jo, beje, vyko Marijampolėje.

Tad jei ir dabartinėje Lietuvoje jis taptų pirmuoju politiniu kaliniu, tai jau būtų tikrai istorinis fenomenas… Ar būtų Petras Gražulis galėjęs pagalvot apie šitokią Lietuvą, kada jį 1988 metais Marijampolėje teisė? Ar galėjo buvęs kadaise Igliaukos miestelio klebonas kunigas Alfonsas Svarinskas net baisiausiam sapne, Permės lageryje Sibire ant narų gulėdamas susapnuoti šitokią 2013-jų metų Lietuvą? Šiandien tai yra tragiška realybė.

Galėčiau paminėti daugybę pavyzdžių apie žmonių politinius persekiojimus šiandieninėje Lietuvoje. Vos ne kasdien pasiekia žinios, kaip ką nors nuteisė, nubaudė, kompiuterį konfiskavo, daugiausia už tai, kad žmonės, neiškentę, internete vis ką nors parašo. Net jeigu ta bauda tik keli šimtai litų, vis tiek praneša žiniasklaida, kad kitus pagąsdint. Tikslas yra visus užčiaupti, įbauginti, kad tylėtų, būtų paklusnūs. Laisvas žodis, vieši pareiškimai vėl tampa „nusikalstama veikla“, už kurią dabartinio Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis numato „baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų“.

Prieš du dešimtmečius, kai sovietinė valstybė sugriuvo, mes jau galvojome, kad ir komunizmas apskritai visam laikui pagaliau išnyks. Tačiau jis ne tik kad neišnyko, bet labai sparčiai atsigavo, atsinaujino, įgaudamas kiek kitokį pavidalą, ir dabar, sakyčiau, net stipresnis, negu kad buvo sovietinis jo variantas.

Europa ir net Amerika dabar, kaip tai keista bebūtų, tampa jau turbūt net labiau komunistinėmis, negu Tarybų sąjunga kad buvo. Tada komunizmu net ir valdžia nelabai tikėjo, o dabartinis komunizmo variantas taip stipriai užvaldęs žmonių (ypač jaunų) sąmonę Vakaruose, kad daugelis jų, mano nuomone, yra net didesni komunistai dabar, negu buvo Leninas ar Stalinas. Esu su dabartiniais neokomunistais Amerikoje nemažai susidūręs ir tuo įsitikinau.

Tik dabar komunistais vadintis nemadinga, todėl yra visokių kitokių vardų ir priedangų. Seniau savo veiklą komunistai vadindavo „klasių kova“, o dabar „kova už toleranciją“, už „mažumų teises“, „margaspalvę visuomenę“ ir panašiai. Patys jie save vadina „naująja kaire“, „pažangiaisiais“, „liberalais“, „socialdemokratais“… Tačiau tikslas tai jų šiandien lygiai toks pats kaip ir anais laikais — Naujoji pasaulio tvarka.

Galėčiau labai daug apie visa tai parašyti, nes tai yra pagrindinė mano tyrinėjimų sritis, tačiau nenoriu nukrypti nuo temos, o ir be manęs yra ir pačioje Lietuvoje žmonių, apie tai rašančių. Pavyzdžiui, mano čia jau minėtas profesorius Vytautas Radžvilas aprašė šliaužiantį liberalistinį totalitarizmą, kuris dabar tęsdamas ir plėtodamas ankstesniojo komunistinio totalitarizmo vykdytą „naujo žmogaus“ kūrimo eksperimentą lygiai taip pat siekia perdirbti žmogų ir pakeisti jo prigimtį. Šį totalitarizmą diegiančių „pažangiųjų jėgų“ tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ — istorinę ir kultūrinę atmintį praradusį, tautinės savimonės ir savigarbos neturintį kosmopolitišką klajūną ir vartotoją. Lygiai kaip kad sovietinis komunizmas norėjo sukurti „homo sovieticus“. Toks žmogus ir būtų naujos rūšies „mankurtas“, turintis užimti ištautinto ir bešaknio „sovietinės liaudies atstovu“ paversto komunistinio internacionalisto vietą. Įgyvendinus „pažangiųjų jėgų“ vykdomą ideologinę ir politinę „naujo žmogaus“ kūrimo programą kiekviena tauta būtų paversta lengvai manipuliuojamų „mankurtų“ mase. Ji taptų medžiaga vis naujiems ir kaskart radikalesniems tų „pažangiųjų jėgų“ sumanytiems ir vykdomiems socialinės inžinerijos eksperimentams.

Na o prievarta diegiant didžiajai žmonių daliai svetimas ir nepriimtinas pasaulėžiūrines, ideologines ir vertybines nuostatas bei tariamai „pažangų“ gyvenimo būdą visada būna vykdomos ideologinio indoktrinavimo — propagandos, kitaip manančiųjų smerkimo ir „smegenų plovimo“ — masinės kampanijos. Taip buvo prie ano komunizmo, taip yra ir prie šio naujojo. Norint nutildyti žmones, išdrįstančius daiktus vadinti tikraisiais vardais, griebiamasi kitaminčių persekiojimo.

Didelė lietuvių tautos dalis, ypač jaunoji karta, kol kas neįžvelgia „vakarietiškumu“ besidangstančio kitokio, „švelniojo“ — liberalistinio totalitarizmo tikrojo veido. Nors jis taip pat pavergia žmones ir tautas, tačiau daro tai kur kas subtilesniais būdais ir paslėptomis formomis. Skiriamasis šio šliaužiančio totalitarizmo bruožas — paslėptas dvilypumas.Viešai skelbiami „laisvės“ ir „tolerancijos“ principai. Tačiau šie principai virsta niekinėmis ir tuščiomis deklaracijomis visose gyvenimo srityse slapčia įtvirtinant griežtus liberalistinio „politkorektiškumo“ standartus. Jų pažeidimas laikomas asmens nelojalumo „pažangioms idėjoms“ požymiu bei įrodymu ir tampa akstinu pradėti moraliai ir psichologiškai „apdoroti“ ir „atvesti į protą“ kiekvieną žmogų, išdrįstantį suabejoti ideologinėmis liberalistinio totalitarizmo dogmomis, juo labiau — viešai jas kritikuoti. Toks „švelnus“ ir „civilizuotas“ totalitarizmas yra net pavojingesnis už Tarybų sąjungoje egzistavusį komunistinį totalitarizmą. Teoriškai skelbiami „tolerancijos“ ir „individo laisvės“ šūkiai puikiai slepia „politkorektiškumu“ dangstomą tam pačiam individui nuolatos taikomą ideologinę ir politinę prievartą.

Dangstydamiesi skambiais „demokratijos“, „lygybės“, „žmogaus teisių“, „tolerancijos“ šūkiais šio liberalistinio totalitarizmo diegėjai dabar sparčiai grąžina visuomenę į ideologinės bei politinės priespaudos laikus. Vis atviriau ir įžūliau viešojoje erdvėje puolami savarankiškai, laisvai ir kritiškai mąstantys ir kalbantys žmonės. Tiesa, tų šiandieninių „pažangiųjų jėgų“ žodynas ir ideologinių etikečių arsenalas šiek tiek pasikeitęs. Tautiškai susipratę ir patriotiškai mąstantys žmonės dabar vadinami jau nebe „buržuaziniais nacionalistais“, kaip sovietmečiu, o tiktai nacionalistais. Na ir dar, aišku, priedo „naciais“, „rasistais“, „ksenofobais“, „homofobais“…

Ką gi, už profesorių Radžvilą, kaip jis čia paaiškino, man atrodo, niekas geriau šito ir nepaaiškintų. Nelabai ką turiu čia nuo savęs pridėt.

Reikėtų Lietuvos patriotams šiandien ne teisintis dėl absoliučiai teisingo šūkio „Lietuva — lietuviams!“, o labai aiškiai visiems mūsų tautos dabartiniams priešams (viduje ir išorėje) pasakyti, kad mums lietuviams jų kažkokios „kitokios“ Lietuvos nereikia, mums reikia tik mūsų būtent lietuviškos Lietuvos. Na o jeigu jiems Lietuviška Lietuva Lietuvoje nepatinka, tai tegul tada pasiima savo vaivorykštines vėliavas ir emigruoja patys kuo greičiau kad ir į Afriką. Niekas jų nelaiko. Kodėl tūkstančiai gerų Lietuvos žmonių buvo priversti savo gimtąją šalį palikti, o štai visokie globalistai ir federalistai, tolerastai ir anarchistai ligi šiol Lietuvoje likusiems lietuviams gyvenimą gadina? Varyt juos lauk!

Ir čia negali būt jokių kalbų apie kažkokį mandagumą, ar tuo labiau pakantumą. Partizanai prieš 60 metų apie toleranciją nesvaičiojo. Na o anų laikų kolaborantai — stribai ir komunistai ir komjaunuoliai — buvo jie lygiai kaip ir dabartiniai mūsų tautos vidiniai priešai, tokie pat savos tautos išdavikai ir Lietuvos išorinių priešų tarnai. Tada jie irgi sakydavo, kad „kitokią“ atseit Lietuvą kuria, ne buržuazinę ir nacionalistinę, o tarybinę ir komunistinę. Taip ir šitie dabar varo propagandą apie „pilietinę valstybę“, „toleranciją“, „žmogaus teises“, „lygias galimybes“, „multikultūralizmą“ ir panašiai.

Tiek ir tie buvo ir šitie yra Lietuvos naikintojai. Tiesiogine to žodžio prasme. Juk žodis „stribas“ tai ir atsiradęs buvo gi iš rusiško žodžio „istrebitel“, t. y. būtent naikintojas. Mano giliu įsitikinimu, šiandieniniai priešai yra net ir pavojingesni, nes anų laikų tie lietuviai stribai būdavo dauguma tik paprasti kaimo bernai, kai šiandien profesoriai, žurnalistai, net parlamentarai. Šitie yra nepalyginamai klastingesni…

Taigi todėl ir reikia su jais ne derėtis, ne teisintis prieš juos, ne stengtis jiems patikt ir įtikti, o elgtis, kaip su priešais partizanai prieš 60 metų elgdavosi.

Tačiau šiurpiausia man yra tas, kad pati tauta iš dalies tapusi savo pačios priešu. Absoliučiai nieko dauguma žmonių Lietuvoje šiandien nedaro, kad padėtis pasikeistų… Lietuviai suriesti į ožio ragą. Lietuvių tauta jau dabar yra nugalėta, palaužta, paklusni, ko ne vergiškoje būsenoje. Todėl niekam ir nesipriešina, su viskuo susitaiko, viskam paklūsta.

Kitur pasaulyje vyksta streikai, įvairios pilietinio nepaklusnumo akcijos, daugiatūkstantinės protesto demonstracijos, tuo tarpu Lietuvoje, kad ir kas bebūtų, kad ir kaip valdžia iš žmonių besityčiotų, streikai išvis yra beveik nežinomas dalykas.

O juk turėtų būt Lietuvoje dabar visuotinis pilietinis nepakantumas valdžiai. Kitaip niekas nepasikeis. Viskas bus tik blogiau. Nežinau, ar dauguma Lietuvoje šito nepajėgia kol kas suprasti ar apsimeta nesuprantančiais… Šitaip šiandien elgiasi ne tik didžioji dalis lietuvių, bet ir visų kitų Europos šalių piliečiai. Aš šitą seniai pastebėjau ir kuo daugiau su europiečiais bendrauju, tuo vis labiau įsitikinu. Žmonės bijo net patys sau pripažinti, kad ateitis mūsų baltosios rasės bus juoda, baisiai juoda…

Kokie piliečiai dabar Lietuvoje, tokia ir valdžia. Jeigu už tautininkus balsuoja vos keli tūkstančiai tautiečių, ką išvis galima kalbėti… Vis prisimenu, kaip po eilinių Seimo rinkimų, kur patriotinės partijos gavo tik mažiau negu vieną procentą balsų, vieno laikraščio internetinėje svetainėje buvo labai taikli antraštė — „Patriotų Fiasko“. Marijampolėje pernai tik 251 lietuvis balsavo už Lietuvą Lietuvoje! Tad nematau aš jokios, kaip sakoma, šviesos tunelio gale.

Dabartinis lietuvių balsavimas per rinkimus, mano manymu, nelabai kuo skiriasi nuo anų laikų rinkimų į Aukščiausią Tarybą, kai rinkdavo visokius kolūkių traktoristus ir melžėjas. Niekam nerūpėjo, kas toje LTSR (ar TSRS) Aukščiausioje Taryboje sėdės. Jokios realios prasmės tuose sovietmečio „rinkimuose“ nebūdavo.

Rinkimų nugalėtojai šiandieninėje Lietuvoje, kaip kad liaudies dainoje: „ta pati mergelė, tik kita suknelė“. Kaip buvo anais laikais, kai aš Kapsuke gyvenau, taip ir dabar nelabai kas pasikeitę. Kadangi aš šįkart lankiausi Lietuvoje, kai vyko Seimo rinkimai, krito į akis Marijampolėje ant parduotuvės „Gulbė“ sienos kabojęs didžiulis ryškiai raudonas plakatas. Ten pat, kur sovietmečiu vis pasikeisdami kabodavo arba Vladimiras Iljičius arba Leonidas Iljičius, tai dabar irgi kabojo plakatas su kažkokiu „ičiumi“, kuriam yra „Svarbiausia – žmogus“. Atrodė lyg būčiau vėl Kapsuke atsidūręs…

Anais laikais jie vadinosi komunistais, dabar pasivadinę socialdemokratais, bet juk niekas nevertė Marijampolėje žmones už tą „ičių“ dabar balsuoti. Aš suprasčiau, jeigu kiekvieną balsuotoją į rinkimus ginkluoti policininkai prievarta atvarytų ir paskui stovėtų už nugaros, žiūrėtų, už ką kas balsuoja. Dabar niekas neverčia, galima pačiam pasirinkt už ką balsuoti.

Gal dar suprasčiau, jeigu visiškai nebūtų buvę iš ko pasirinkti, bet gi buvo.

Pamenu, kai 1992 metais rinkimus laimėjo Brazausko neokomunistai, prancūzų politologė Françoise Thom puikiai pakomentavo, kad „Lietuva balsavo už tolesnį marazmą“. Praėjo dvidešimt metų, o marazmas tebesitęsia. O ką jau kalbėt apie tokius, kur balsuoja išvis už kažkokį iš Rusijos platumų Lietuvon užklydusį aferistą. Tas tikriausias Ostapas Benderis, lyg iš romano „12 kėdžių“, kur būdavo kurdavo visokias „Ragų ir kanopų“ firmeles ar „Kalavijo ir žagrės“ partijas, atseit badaujančių Pavolgio vaikų gelbėjimui…

Iš kitos pusės, net jeigu teoriškai būtų galima bandyti per demokratinius rinkimus šiandien kažką Lietuvoje pakeisti, tai po Pakso nuvertimo man pasidarė aišku: jeigu ir išrinktų lietuviai tikrai lietuvišką prezidentą ir Seimą, tai paskui greitai ateitų „iš aukščiau“ (Briuselio ar Vašingtono) įsakymas „ištaisyti klaidą“.

Nors dėl Lietuvos ateities esu pesimistas, tačiau, mano įsitikinimu, net visai beviltiškas ligonis turėtų bent jau bandyti gydytis. Tačiau visų pirmiausia reikia nustatyti diagnozę. Daugiau kaip prieš dešimt metų psichologė Aušra Griškonytė buvo labai gerai pasakiusi: daugumai dabartinių lietuvių terūpi košės lėkštelė po nosimi, o ne Lietuvos ir pasaulio ateitis.

Aš vis dar bandžiau pramušt skylę apatijoje Lietuvoje su savo draugais ir pažįstamais ir giminėmis bendraudamas, dabar laiškus į Lietuvą rašydamas. Niekam savos nuomonės neperšu, bet tiesiog siūlau su ja bent susipažinti, o paskui jau tegul žmonės patys daro išvadas.

Kai kas iškart sako, jog tai mano lyg kokio „ant bačkos turgaus aikštėje užkelto rėksnio pamokslai“… Ką gi, aš nesiruošiu šitokiai nuomonei prieštarauti. Tikrai bandau, lyg ant visų „bačkų“ visose Lietuvos (ir Europos) „turgų aikštėse“ užlipęs visais varpais skambinti. Deja, mano „pamokslai“ ligi šiol buvo (ir yra) greičiau ne kaip turgaus aikštėje, o kur nors Sacharos dykumos viduryje… Šio apsilankymo metu supratau, kad dabartinėje Lietuvoje žmonėms ką nors išaiškinti yra beviltiška, abejingumas beveik totalinis.

Tačiau, kaip ten bebūtų, nenuleidžiu ir nenuleisiu rankų, nes, kaip poetas Kazys Boruta viename eilėraštyje labai gražiai pasakė, „gyvena tiktai tas, kas kovoja“. Na o mūsų tėvynė Lietuva tikrai verta to, kad dėl jos būtų gyvenama ir kovojama.

Autorius apie save

Gimiau 1960 metais Vilniuje, tačiau kadangi mano abu tėvai kilę nuo Marijampolės, tai paskui ir persikėlėme gyvent į tuometinį Kapsuką, kur ir praėjo mano vaikystė. Mokiausi antroje vidurinėje mokykloje, tiktai paskutinę klasę penktoje vidurinėje. Na o po to jau ligi pat išvykimo iš Lietuvos gyvenau Kaune.

Labai anksti tapau maištininku ir kada mane pirmą kartą KGB areštavo, buvau vos 14 metų. Su vienu draugu (irgi marijampoliečiu) tada nuvažiavę į Kauną padėjome gėlių ant Romo Kalantos kapo. Būtent tą momentą aš ir laikau savo, jeigu galima šitaip pasakyt, disidentinės karjeros pradžia. Disidentu tai aš esu ligi šiol, dabar jau ir čia Amerikoje.

Lietuvos rezistencijoje ankstyvoje jaunystėje beveik nedalyvavau, tiktai kunigą Alfonsą Svarinską tada pažinojau. Daugiau dalyvaudavau platesniame jaunimo judėjime, visasąjunginiu mąstu, kuris buvo labai margas. Turiu omeny įsitikinimus, pažiūras, priežastis, dėl ko kiekvienas priešinosi sovietinei sistemai. Aš pirmiausia laikiau save nacionalistu, bet tarp mano tuometinių draugų buvę net ir visokių antisovietinių socialistų, anarchistų, netgi sionistų. Jaunystėje važinėdavau dažnai į Maskvą, Leningradą, kitus miestus, kur turėjau daug draugų ir pažįstamų tarp tenykščių disidentų (daugiausia jaunesnio amžiaus). Gaudavau visokios pogrindinės literatūros rusų kalba, užsienyje išleistų knygų, kurių parsiveždavau ir į Lietuvą. Vasarą būdavo organizuodavom stovyklas, į kurias susirinkdavo daug jaunimo iš įvairių Tarybų sąjungos vietų. Dažniausia tos stovyklos kažkodėl būdavo Latvijoje, netoli Rygos. Kelis kartus jų išvaikymui buvo panaudoti net tuometinės vidaus kariuomenės daliniai.

„Perestroika” Lietuvoje vyko kiek lėčiau, negu Maskvoje ar Leningrade, bet iškart pasijautė tam tikras pagyvėjimas. Atsirado daugiau pavienių disidentų, kurie ieškodavo kontaktų su bendraminčiais tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Aš susipažinau su dauguma to meto lietuvių disidentų per bendrus pažįstamus Maskvoje, Rygoje, kituose miestuose. Tada gan aktyviai bendradarbiaudavau rusiškame „samizdate“, turėjau nemažai pažįstamų tarp žinomų Rusijos disidentų, per juos susipažinau artimiau ir su Terlecku, Petkumi, Sadūnaite, paskui įstojau į Lietuvos laisvės lygą.

Paskui aš pradėjau bendradarbiaut su „Laisvės“ (Свобода) radiju, kiekvieną dieną ruošdavau rusiškai pranešimus iš Lietuvos, kuriuos perskaitydavau telefonu, kai man paskambindavo iš Miuncheno, ir paskui iškart jų įrašus transliuodavo per radiją. Nemažai tokių reportažų buvo, beje, perduota ir iš Kapsuko. Buvau bene pirmu to radijo korespondentu, kuris po kiekvieno pranešimo pasakydavo eteryje ir savo tikrą vardą bei pavardę ir iš kur kalba. Anksčiau visi tokie disidentų pranešimai būdavo daugiausia perduodami anonimiškai.

Tačiau daugiausia mano veikla buvo surišta su Maskva, kur per savo pažįstamus disidentus užmezgiau ryšius su ten akredituotais užsienio žurnalistais iš įvairių šalių ir nuolat informuodavau juos apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Mano pranešimai iš Lietuvos gan dažnai pasirodydavo net ir tokiuose laikraščiuose kaip „New York Times“. Pagrindinis mano užsiėmimas tuo metu buvo darbas Maskvoje leistame savaitiniame informaciniame žurnale „Ekspres-kronika”, taip pat nepriklausomoje naujienų agentūroje „Glasnostj“. Tai buvo bene svarbiausi nepriklausomi žinių šaltiniai Tarybų sąjungoje, su kuriais tuo metu aktyviai bendradarbiavo kone visi disidentai. Važinėdavau iš Vilniaus į Maskvą beveik kas savaitę.

Paskui su keliais Laisvės lygos nariais įkūrėme Lietuvoje Tarptautinės žmogaus teisių asociacijos skyrių, buvau tos organizacijos oficialiu atstovu. Pati organizacija buvo Vokietijos mieste Frankfurte, joje labai aktyviai reiškėsi rusų organizacijos NTS nariai, kiek pamenu, KGB visada laikė NTS pavojingiausia antisovietine organizacija. Buvau Lietuvos laisvės lygos Tarybos nariu.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 40-mečio proga mes su žmona atsisakėm sovietinės pilietybės ir KGB neliko ką daryt kaip tik paprasčiausia išvaryti mus iš Tarybų sąjungos. Tada dažnai taip darydavo. Toli gražu ne visi išvarytieji buvo disidentais, nemažai oportunistų pasinaudojo proga išvykti gyventi užsienį. Apie save po daug metų galėčiau pasakyti, kad tuomet buvau šiek tiek avantiūristas, norėjau pasaulio pažiūrėti, patirti nuotykių. Neaišku buvo tada, kaip „perestroika“ toliau vystysis, ar neužsibaigs viskas vieną dieną taip pat staiga, kaip ir prasidėjo…

Jeigu būtume nenorėję, būtume atsisakę išvykti, prievarta tikrai nebūtų išvarę. Nebūtų gal išvežę į Etiopiją ir ten palikę, kaip kad vieną mano pažįstamą armėną disidentą išvežė. Iš pradžių galvojome pasilikti Europoje, tačiau paskui atsirado galimybė keliaut į JAV ir vėl susigundėme… Taip Amerikoje ir atsidūrėme.

Kol iš pradžių gyvenome Niujorke, aš toliau bendradarbiavau su „Laisvės“ radiju, beveik kiekvieną dieną paruošdavau kokią nors programą. Dariau tai iš dalies ir dėl pinigų, nes ten neblogai mokėjo, bet labiausiai norėdamas padėti Lietuvai ir Rusijai, kitoms tautoms išsivaduoti iš komunizmo priespaudos. Tai darydamas Amerikoje susipažinau su daug žymių žmonių, ir atvykusių iš TSRS, ir vietinių amerikiečių tarpo. Per juos paskui susipažinau ir bendravau su žymiais JAV politikais. Dirbau su įvairiomis organizacijomis, siekusiomis komunizmo ir TSRS sugriovimo, daug rašiau, važinėdavau po visokias konferencijas, skaitydavau paskaitas.

Dalyvavau šiek tiek ir lietuvių išeivijos veikloje, tačiau buvo daug įdomiau ir, sakyčiau, jaukiau bendrauti ir bendradarbiauti su įvairių kitų tautų atstovais. Dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, pasakodavau paskui apie juos „Laisvės“ radijo laidų klausytojams.

Na o paskui, kada Tarybų sąjunga galų gale iš tikrųjų sugriuvo, teko galvoti, kaip reikės toliau gyvent. Iš pradžių galvojome apie grįžimą į Lietuvą. Aš gerai pažinojau a. a. Stasį Lozoraitį, tad buvau nusprendęs, jeigu jis taps Lietuvos prezidentu, aš irgi grįšiu į Lietuvą. Kai prezidentu tapo komunistas Brazauskas, man pasidarė aišku, kad Lietuva, kaip viena mano pažįstama prancūzė tada labai gerai pasakė, balsavo už tolesnį marazmą… Lozoraitis po to neilgai gyveno. Pavalgė žmogus Lietuvoje kažkokios neaiškios kiaušinienės ir viskas tuo užsibaigė. Man jo, dabar jau irgi amžiną atilsį, žmona ne kartą ir ne du sakė, kad tai buvęs aiškiai nužudymas, jinai neturėjo dėl to jokių abejonių. Tad mano sugrįžimo į Lietuvą klausimas galutinai išsisprendė. Dabar gal nebent tik pelenus mano kada nors Lietuvon nuveš palaidoti…

Iš Niujorko, kadangi gyvenimas ten buvo pernelyg pavojingas, o mums ką tik buvo gimusi dukra, persikraustėme į Amerikos provincijos miestelį prie Atlanto vandenyno. Paskui dar kartą kraustėmės, šįkart jau per visą Ameriką, į kitą pakrantę — į Oregoną, kuriame ligi šiol ir gyvename. Dukra, baigusi mūsų valstijos universitetą, prieš tris metus išvyko gyvent į Lietuvą.

Oregone patiko, kai tik pirmą kartą apsilankiau. Kai čia persikraustėme, dauguma žmonių buvo balti. Dabar padėtis, deja, keičiasi.

Duonai užsidirbu kaip konsultantas informacinių technologijų srityje, bet tas nėra pagrindinis mano gyvenimo prioritetas, tuo labiau tikslas ar prasmė. Pasitenkiname tuo, ką turime.

Ligi šiol esu disidentas. Amerikoje, beje, gal net didesnis, negu buvau gyvendamas Tarybų sąjungoje. Pradėjau rašyti angliškai, įsijungiau į visokius vietinės reikšmės politinius judėjimus. Dabar nuo aktyvios veiklos šiek tiek atitolau. Prieš penkiolika metų parašiau storą knygą apie Ameriką, kuri buvo net tapusi čia bestseleriu. Ta knyga yra anglų kalba, vadinasi „Discovering of America as it is“. Ją ligi šiol parduoda.

Taip pat rašau straipsnius, skaitau paskaitas universitete. Labai didelį triukšmą buvo sukėlęs mano paskaitų ciklas Oregono universitete apie žydų istoriją Rusijoje. Bandė mano paskaitas net uždrausti. Paskui, galima sakyti, visa „pažangioji“ Amerika prieš mane buvo sukilusi, o mūsų miestas, kaip kad laikraščio „Kauno diena“ žurnalistas, parašęs 2006 metais apie mane straipsnį, šmaikščiai apibūdino, „ūžė lyg bičių avilys“.

Apie mano paskaitas vietos žiniasklaidoje per kelis metus tiek daug prirašyta, jog kartu viską surinkus būtų nemaža knyga. Ūžimas seniai nutilęs, paskaitų universitete jau keli metai neskaitau, o laisvu nuo kitų darbų laiku rašau iškart kelias knygas.

Valdas Anelauskas

2013 m. rugpjūčio 16 d. „Miesto laikraštis“, o vaizdo įrašas Vilniuje 2012-12-01.

Valdas Anelauskas
Santrauka:

Valdas Anelauskas Kiekvienas lietuvis turime visada išlikti ištikimas savo tautai ir tėvynei Lietuvai (pats pridėčiau, ir mūsų visai baltajai rasei). Aš esu savo tėvynės, savo tautos patriotas, bet tik ne šitos dabartinės Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, patriotas. Man dabartinė Lietuvoje esanti valstybė, švelniai diplomatiškai tariant, nereiškia nieko, o tiesiai šviesiai — ji yra mano priešas, kaip ir visos lietuvių tautos priešas. Ši valstybė mūsų brangiąją motiną Tėvynę mums pavertė pamote.

Teiginys:
Ši Letuvos valstybė yra lietuvių tautos priešas.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , .
Asmenvardžiai:
Valdas Anelauskas, Adomas Mickevičius, Kazys Boruta, Stasys Lozoraitis, Alfonsas Svarinskas, Petras Gražulis, Vytautas Radžvilas, Françoise Thom.
Vietovardžiai:
Marijampolė, Norvegija.
Šaltinis:
http://www.miesto.lt/?option=com_content&task=view&id=4324.
Nuorodą įdėjo:
, 2013-08-16.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?