‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » » » Nr. 219
Apie pastangas lenkų mažumai teikti ypatingas teises:
Lietuva nėra skolinga Lenkijai .
2010-04-28

Nepaverskim tragedijos farsu

Tragedija, ištikusi Lenkiją, vis dar neaprėpiama protu. Jos akivaizdoje nebėra ne tik judėjo ar elino – nebėra ir lenko bei lietuvio, kuriuos skirtų nevienodai vertinamos praeities istorijos barjerai. Netekties skausmas suvienijo juos, panašiai kaip Lenkijoje ji suvienijo prezidento Lecho Kaczynskio šalininkus ir oponentus, dešiniosios bei kairiosios pakraipos politikus. Yra tik emocijos, išgyvenamos širdimi ir vengiančios viešumos.

Deja, net ir tokiu sunkiu abiems tautoms metu atsiranda žmonių, kurie ima spekuliuoti mirtimi, siekdami primesti visuomenei būtent savąjį įvykių matymą ir vertinimą.

Turiu galvoje kai kurių politikų ir žurnalistų pasisakymus, kaltinančius Seimą (tuo pačiu ir jo atstovaujamą didžiąją tautos dalį), kad jie prieš pat Lenkiją ir jos politinį-kultūrinį elitą ištikusią tragediją neva skaudžiai nuvylė A†A L. Kaczynskį. Mat, Seimo dauguma atmetė vyriausybės teiktą įstatymo projektą, kuriuo į lietuvišką raštiją būtų įvesta visa krūva nelietuviškų rašmenų. Ir štai dabar, žemei dar nepriglaudus tragedijos aukų palaikų, jie apeliuodami į tragediją, ragina Seimą persigalvoti ir suteikti lenkams viską, ko jie geidauja. Esą, taip Lietuva paliudytų, jog ji tikrai nuoširdžiai gedi žuvusio Lenkijos prezidento.

Jei taip būtų pakalbėjęs tik ponas Česlovas Okinčicas ar vienas kitas žurnalistas, nesibodintis aštrių pasisakymų, o šiuo atveju – netgi tam tikro šantažo, būtų galima atlaidžiai nuleisti negirdomis šį akibrokštą. Bet spekuliuoti mirtimi nepasibodėjo ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris, kuris savo kolegų sprendimą pasmerkė dar karščiau, nei Lenkijos prezidento gedintis Lietuvos lenkas… Belieka tik spėlioti, kas iššaukė tokį pono E. Zingerio viešų emocijų pliūpsnį: nemeilė Lietuvos kultūrai ir raštijai, ypatingas jautrumas Lenkijos interesams ar tiesiog politinės ir apskritai – kultūros stoka?

Kultūringoje visuomenėje suvedinėti tarpusavio sąskaitas ir aiškintis kaltes bei nuoskaudas prie dar, kaip sakoma, neuždengto karsto – nepadoru be jokių išlygų. Bet dar nepadoriau reikalauti, kad viena iš konfliktuojančių pusių, dar nė skausmo ašaroms nenudžiūvus, imtų atsiteisinėti kitai už kažkokias kaltes ar skolas, kurių net ir nėra. Juk kitoks požiūris į istoriją ar tarpusavio santykius net ir politikoje nevadintinas kalte, dėl kurios reikėtų atgailauti ar kažkaip kitaip atsiteisti!

Tiesa, yra tekę girdėti, kaip prie netikėtai mirusio kaimyno karsto kitas kaimynas prisiminė iš velionio pasiskolinęs grėblį ir kelis metus delsęs jį atiduoti, tad tuoj nuskubėjo namo ir atidavė grėblį našlei ir našlaičiams.

Bet argi Lietuva ką nors skolinga Lenkijai?

Gal savo valstybę kūrėme ant Lenkijos mums dovanotų žemių? Gal savo raštiją pasiskolinome iš lenkų? O gal Vilnių neteisėtai „nusavinom“ patyliukais ir nebenorim jo, kaip kokio grėblio, grąžinti teisėtam savininkui? Gal lenkų diasporą vylium ir gražiais pažadais atsiviliojome į Lietuvą, kaip kažkada Vytautas atsiviliojo karaimus? Gal, pagaliau, ne lenkai iš mūsų, o mes iš lenkų nusipirkome Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, o dabar visaip spaudžiame juos, norėdami dar ir Klaipėdos naftos terminalą įsigyti „papigiai“?

Anaiptol. Ta Lietuvos-Lenkijos santykių istorija, kurią išmokau iš savo pirmosios mokytojos – mamos, Lietuvos istorijos vadovėlių ir iš šiandienos politinių aktualijų metraščių, neduoda jokios prielaidos manyti, jog Lietuva turi Lenkijai kažkokių moralinių, politinių ar kultūrinių skolų, kurias dabar, Lenkiją ištikusios tragedijos akivaizdoje, jai derėtų skubiai atiduoti.

Bet gal ponas E. Zingeris ir jo bendraminčiai žino kitokią Lietuvos istorijos versiją?

Tiesa, visi mes žinome ką kitą. Būtent tai, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė bei premjeras Andrius Kubilius kartu su Lenkijos vadovais aktyviai kūrė naują Lietuvos-Lenkijos santykių ir istorijos versiją, pagal kurią Lietuva neva privalo teikti lenkų mažumai ypatingas teises bei lengvatas, kurių nenumato Lietuvos Konstitucija, ir kurių neturi gausi lenkų diaspora Baltarusijoje, Rusijoje (ten be 95 tūkstančių lenkų gyvena dar pusė milijono savo lenkiškos kilmės nepamiršusių rusų) ar Ukrainoje.

Tačiau Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus. Matyt, šitokiomis nuostatomis ir vadovavosi Seimo dauguma, atmetusi projektą įstatymo, kurį Lietuvos vyriausybė surašė, diktuojant lenkų politikams (cituoju Lenkijos UR ministrą Radoslawą Sikorskį: „Mūsų pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo“…).

Gal būt, laikui bėgant, pavyzdžiui, po keturiasdešimt metų pilnos, o ne popierinės nepriklausomybės, lietuvių tauta pribręs ir kitokiam savo tapatybės, istorijos bei dabarties suvokimui, kuris leis atsiverti svetimybėms, be istorinių nuoskaudų, nepasitikėjimo ir be baimės būti svetimybių sunaikintiems. Bet leiskim lietuviams patiems, o ne kitų už ausų tempiamiems, išaugti iš savo „čia ir dabar“ nešiojamų nacionalinės kultūros drabužėlių ir keisti juos angliškais ar lenkiškais gaminiais. Antraip – visuomenę ištiks (jau ištiko …) depresija, apatija ir agresija!

O gal to ir siekia kai kurie neva europėti skubantys Lietuvos piliečiai? Kantrybės, ponai, kantrybės! Nereikia (nes nepadoru) šantažuoti mūsų, lietuvių, Lenkiją ištikusia nelaime. Juk net ir sudarę antrąją Liublino uniją, žuvusiųjų nebeprikelsim. O gerbti jų atminimą galime ir likdami lietuviais, su visu savo „šiaudiniu patriotizmu“.

Beje, visi Lenkijos bei kitų šalių politikai, prisimindami prezidentą L. Kaczynskį, pabrėžia, jog jis buvo tikras savo šalies patriotas, pasiaukojamai gynęs lenkų tautos interesus visur ir visada – dėl ko, būdamas gyvas, dažnai susilaukdavo kritikos ir net pašaipų.

Šiandien iš jo patriotizmo niekas nebesišaipo. Priešingai, jis imamas laikyti sektinu pavyzdžiu. Lietuvos vadovams, ko gero, irgi nepakenktų pasimokyti iš jo patriotizmo. Tik baisoka, kad su tokiu specifiniu Lietuvos interesų supratimu, kokį šiomis dienomis parodė vyriausybė ir kai kurie Seimo nariai, jie visai susipainios geopolitikoje, atsižadės Lietuvos ir taps – būtent, kaip prezidentas L. Kaczynskis – karščiausiais Lenkijos patriotais. O tada tragedija virstų farsu.

Gedulo dienomis kai kurie Lietuvos politikai susigraudinę prisimindavo, jog žuvęs prezidentas buvęs nuoširdus Lietuvos draugas, ir kad jo valdymo laikmetis Lietuvos-Lenkijos santykių istorijoje buvęs vos ne „aukso amžius“.

Ko gero, taip ir buvo. Ir gal būt neklysta ponas E. Zingeris, tvirtindamas, jog L. Kaczynskis savo širdyje turėjo Lietuvą. Tik, kai nuvys laidotuvių gėlės, pageidautina, kad gerbiamas politikas patikslintų, kurią Lietuvą – ar abejotinos atminties Lenkijos prezidento Juozo Pilsudskio ir europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio, ar Jerzy Giedroyco, Czeslawo Miloszo ir Jono Pauliaus Antrojo Lietuvą – turėjo širdyje žuvęs Lenkijos prezidentas?

Tikiuosi, kad skirtumą tarp šių lenkų numylėtų Lietuvių įžiūri netgi ponas E. Zingeris…

Jūratė Laučiūtė,
2010-05-03 „Voruta“.

Santrauka:

Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.

Teiginys:
Lietuva nėra skolinga Lenkijai .
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Jūratė Laučiūtė, Dalia Grybauskaitė, Andrius Kubilius, Česlovas Okinčicas, Emanuelis Zingeris, Lechas Kačynskis, Česlovas Milošas, Jonas Paulius II, Juozas Pilsudskis, Valdemaras Tomaševskis.
Šaltinis:
http://www.voruta.lt/rubrikos/37/3977.
Nuorodą įdėjo:
, 2010-04-28.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?