‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » » » Nr. 346
Lenkijos žurnalistė Maria Wiernikowska apie „tuteišių“ diskriminaciją Lietuvoje:
Nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.
2011-10-13

Lenkų skansenas Lietuvoje

„Nemesim žemės, iš kur esame kilę“, – per garsiakalbius skamba fonas, bet protestuojančių lenkų minia, susirinkusi prie Vilniaus valdžios būstinės, nedainuoja. Plakatą su užrašu „Sakome NE mūsų vaikų nutautinimui“ laiko patys vaikai. Aš tokiomis demonstracijomis kažkodėl netikiu.

Kažkada jau čia tokias mačiau. Į Vilnių pradėjau važinėti prieš 20 metų, kai lietuviai kovojo su sovietais. Sovietų tankai važiavo tiesiai ant žmonių, nuogomis rankomis bandančių sustabdyti karius, puolančius televiziją, kuri iki paskutinių minučių transliavo laisvos Lietuvos laidas. Lietuvos seime, kuris paskelbė valstybės nepriklausomybę, kunigas laimino gynėjus prieš tikėtiną antpuolį. Seimo nariai miegojo ant grindų, iš Varšuvos atvykęs Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń) mokė, kaip gyventi pogrindyje (mokė lenkiškai, nes lietuvių inteligentija prie sovietų skaitė lenkiškų laikraščių ir žiūrėjo lenkiškų filmų), aš pasauliui siunčiau korespondenciją nuo kažkokio kabineto staliuko, kur dar veikė telefonas.

Kai parlamento gynėjai kasė aplink jį gynybos griovius, gretimoje aikštėje kasdien vykdavo demonstracijos plevėsuojant raudonoms vėliavoms su kūju ir pjautuvu, o iš garsiakalbių buvo girdėti skambant „Internacionalą“. Rusiškai, bet kai pradėjau kalbėtis su tais žmonėmis, pasirodė, kad visi kalba lenkiškai. Lenkus iš kolūkių kažkas suvarydavo su sovietinėmis vėliavomis. Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Bet lietuviai laimėjo, iškovojo nepriklausomybę.

Etninė statistika

Rotušės aikštėje jaunas lietuvis su veltinėmis kasytėmis ant servetėlės piešia man ratuką aplink Vilnių ir gražiai lenkiškai sako: „Čia nėra Lenkija“. Nueina stumdamas vežimėlį su sūneliu, kurį pagimdė jam mergina iš Didžiosios Lenkijos. Jis žino, kad Pilsudskis atėmė iš jaunos Lietuvos sostinę, o jo kariuomenė, kuri užpuolė Vilnių, buvo sudaryta iš Vilnijos lenkų ir baltarusių.

Taip, taip, tuoj prasidės procentai. Tai, kad tada Vilniuje lietuvių buvo 2 proc., daugiau kaip 50 proc. lenkų, 45 proc. žydų, kuriuos mielai priskaičiuojame prie savų, ir taip išeina lenkiškas Vilnius.

Atsimenu, kaip Jugoslavijoje karo metu kiekvienas pokalbis prasidėdavo nuo procentų: tiek serbų, tiek kroatų, tiek musulmonų. Kiekvienas, žinoma, turėjo savas statistikas, kurios moksliškai pateisindavo etninius valymus. Procentai ir žiūrėjimas, kas yra kelnėse, visados baigiasi tuo pačiu. O kiek procentų lenkų prieš karą gyveno Vroclave ir Ščecine? Kiek stačiatikių cerkvių išnyko rytuose?

Šiandien 2,5 mln. gyventojų Lietuvoje (milijonas greitesniųjų emigravo į užsienius) 300 tūkst. lenkų gyvena aplink sostinę ir pačiame Vilniuje.

Čia nebelikę prieškarinio elito: miestiečių, inteligentijos, dvarų ir senamiesčio namų savininkų. Žydus daugiausia išžudė vokiečiai bei su jais kolaboravę lietuviai, lenkus sovietai ištrėmė į Sibirą, kas išgyveno, vėliau atsirado kažkur apie Gdanską. Liko valstiečiai kolūkiuose, taksi vairuotojai, rūbininkai. Sovietai leido jiems steigti savo mokyklas, vėliau lietuviai stebėjo, kaip iš Lenkijos plaukė ten pinigai, atvykdavo kunigai.

Šalčininkų lankymas

2011 metų birželį Vilniaus rajono savivaldybė (lenkai) Jėzų paskelbė savo karaliumi. Atrodo, vietos valdžios įstaigoje kabo Jėzaus paveikslas su užrašu: „Atidavėme valdžią į Dievo rankas“. Nuvažiavau į Šalčininkus pasižiūrėti, ar tai ne pokštas. Tačiau šeštadienį viskas buvo uždaryta.

Miestelyje, labai panašiame į Baltarusijos miestelius, tik nedidelis Adomo Mickevičiaus paminklas liudijo, kad čia Lietuvos lenkų sostinė. Prie pagrindinio kelio du dideli prekybos centrai, o juose jokių lenkiškų prekių, nei vieno lenkiško laikraščio. Pardavėja šypsosi tarsi atsiprašydama, kai ją kalbinu lenkiškai, o ji atsako rusiškai. Taip, kaip ir žmonės gatvėse, kai paklausiu, kur rasti kokią nors kavinę. Nuo lietaus pasislepiu kultūros namuose, kur be plakatų apie menininkės nuo Gdansko apmokymus, yra dar du ponai su taip žemai nusvirusiomis galvomis, kad padavėja nenori jų aptarnauti. Aišku, atsako rusiškai.

Nepasisekė man pamatyti jokio šokių ar dainų ansamblio pasirodymo – Lietuvos lenkų eksportuojamo produkto. Gal ir negaila. Beje, folkloro tyrinėtojas iš Varšuvos universiteto man paaiškino, kad Vilnija niekados neturėjo savo tautinių drabužių, tik vėliau juos sukūrė Lenkijos veikėjai.

Grįžtu į miestą per lenkiškas seniūnijas: Turgelių (didžiulė bažnyčia – nuostabiai nudažyta) ir Jašiūnų (priešais dvi alkoholio parduotuves kažkokio sovietinio statinio šmėkla su išdaužytais langais). Kelio geriau neklausti, nes pakelėse svirduliuojantys piliečiai, kurie sunkiai skiria žemę nuo dangaus.

Turgeliai - Turgele

Užkalbinu piemenuką, vedantį karvę su grandine. Tas gražiai vietine tartimi prakalba lenkiškai. Pasirodo, jau vienuoliktokas. Klausiu: O kiek dar likę iki abitūros? Nežino. Na, nežino, ir jau. O ką tėvai veikia? Namuose sėdi. O pinigai iš kur? Gauna. Na, taip. Ar pakanka maistui? Taigi žemės turi – parodo bulvienojų. Na, ir karvė, matai? Matau.

Įdomu, ar ir jį buvo nuvežę į piketą prieš švietimo reformą. O gal esant progai į lenkų kino festivalį, kurį organizavo Lenkų institutas. Įdomu, kokiam darbui ruošia jį lenkų mokytojai, kurie nenori, kad jaunuolis laikytų lietuvišką abitūrą. Matyt, nenori, kad gerai mokėtų kalbą valstybės, kurioje gyvena. Pirmiausia mokytojai turėtų gerai išmokti kad ir geografinius pavadinimus. Lietuvos valstybė siūlo apmokymus, bet kaipgi pasakysi mokytojui, kad jis turi mokytis?! Nuo naujų mokslo metų gavo papildomus sąsiuvinius Lietuvos istorijos ir geografijos mokymuisi bei pilietinio ugdymo lietuviškai. Iki šiol mokėsi iš lietuviškų vadovėlių, išverstų į lenkų kalbą su klaidomis.

Lenkas – profesija

Lenkiškos Lelevelio gimnazijos koridoriuje girdėti kalbant… rusiškai. Lietuviškoje Čiurlionio meno mokykloje kalbuosi su mama devynmetės lenkės, kuri persikėlė čia iš lenkiškos mokyklos ir nori tapti balerina, tačiau turi problemų su lietuvių kalba. Namuose kalbama lenkiškai arba rusiškai, kaip daugumos lenkų šeimose. Lenkai žiūri rusų televiziją, kuri žymiai labiau jiems patinka negu prastutė „TVP Polonia“. Klausosi „Rusijos radijo“ (Русское радио), nes „aštriai“ pateikiamos žinios ir linksmi muzikos programų vedėjai, pateikiantys rusišką popmuziką, pritraukia žymiai daugiau lenkų klausytojų, nei lenkų „Radio znad Wilii“, atsiduodantis naftalinu. Čia, be keleto štampinių vietinių žinių – apie vietos valdžią kalbama arba gerai, arba nieko – kas valanda yra leidžiama informacija, importuota iš „Lenkijos radijo“: pateikiama vilniškiams mūsų ministrų citatas, mūsų sportininkų pasiekimus, įspėjama apie kamščius Zakopiankoje ir lietų Mažojoje Lenkijoje. Šizofrenija.

Samorzad rejonu Wilenskiego - Vilniaus raj. savivaldybės iškaba

Maža to, kiekvieną sekmadienį iš eterio skamba „Kombatanto programa“ apie Lenkijos armijos pasiekimus Afganistane bei naujausią gynybinę įrangą. Visa tai susipina su karinėmis tarpukario dainomis ir patriotiniais himnais. O pabaigoje pasikalbėjimai apie senas Vilniaus gatves ir žemės atgavimą. Tegul tik mums ką nors tokio padaro Opolės ar Vroclavo vokiečiai. Lietuviai yra kantrūs kaip angelai.

„Radio znad Wilii“ girdėjau interviu su Lietuvos lenkų lyderiu Valdemaru Tomaševskiu tą dieną, kai mokiniai mokslo metus pradėjo streiku prieš švietimo įstatymą. Valdemaras Tomaševskis aiškino, kad politikai su tuo neturi nieko bendro, kad tai patys mokiniai ir tėvai. Žurnalistė švelniai pažymi, kad palyginimas su streiku Vžesnioje, kai vokiečiai baudė mušimu už kalbėjimą lenkiškai – perdėtas. „Neaišku, ar ir čia artimiausiu metu nebūsime mušami“, – teigia europarlamentaras. Kaip ilgai vaikai turi streikuoti? Iki pasieks rezultatą. Kaipgi? – aiškinasi žurnalistė. – Vaikai turi eiti į gatves, kol politikai nesusitars? Atmosfera įkaista ir uždavus kitą klausimą europarlamentaras sprogsta: – Aš žinau, jūs darote spaudimą, nes jūsų vyras yra Vyriausybėje!

ul. KOŚCIELNA, ul. ŚWIĘCIAŃSKA - galvių lentelės Švenčionyse

Po šių žodžių parlamentaro niekas neišmetė iš studijos, tačiau žurnalistė kitą dieną gavo papeikimą. O parlamentarą radijas atsiprašinėjo, juk Tomaševskio rinkėjai – tai geriausi radijo klausytojai.

Valdemaras Tomaševskis, skriaudžiamų lenkų vadas, yra Varšuvos numylėtinis – pats premjeras nuskrido pasimelsti už abiturientų likimą. Parodė savo rinkėjams Lenkijoje, kad nekelia baltos vėliavos, net įspėjo Vyriausybę Vilniuje: „Kaip Jokūbas Dievui, taip Dievas Jokūbui“, ar pan. O pirmasis Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis Briusely nusišypsojo (puikia lenkų kalba), kad Šalčininkų uodega vizgina Varšuvos šuniu.

Ir iš tikrųjų nuo Vyslos vėl plauks prie Vilnelės biudžetiniai pinigai mokytojams ir žurnalistams, kurie sergsti lenkiškumą liaudiškais rūbais.

Lazoriškės - Łazaryszki

Žmonų mokykla

Nepaisant visko, yra žmonių, kurie turi idėją, kaip išspręsti lenkų švietimo klausimą Lietuvoje. Tai merginos iš Lenkijos, į kurias vietiniai kreivai žiūri, nes jos norėjo lietuvių. Pagimdė jiems vaikų, leidžia juos į normalias mokyklas, o šeštadieniais pačios visuomeniškai veda lenkišką mokyklą. Neprašo nei pinigų, nei įrangos jokių pagalbos Rytų lenkams organizacijų kaip kitos lenkiškos mokyklos, įrengtos ir aprūpintos iki lubų. „Žmonų mokykla“, kaip ją su pašaipa apibūdino vienas lenkų diplomatas, veikia pagal rekomenduojamus Lenkijos švietimo ministerijos metodus, tik niekaip negali prisiprašyti tinkamo statuso. Nes, žinoma, valdžios vyrai nori kalbėtis su valdžia, o ne su kažkokiomis moterėlėmis. O vietiniams lenkų politikams geriausia bus, kai tai nepasikeis. Juk Lietuvoje sakoma, kad nėra geresnės profesijos kaip būti lenku.

Kai premjeras Tuskus (Donald Tusk) atvažiavo staiga į Vilnių dėl mokyklų, viena iš moterų bandė paduoti jam laišką, tačiau neprasimušė per vietinių diplomatų kordoną. – Ne pas jus atvažiavo, – išgirdo. – Tai mano premjeras! – bandė įtikinti, galų gale pakišo laišką kažkam iš lydinčiųjų. Įdomu, už ką balsavo spalio 9 d.

Maria Wiernikowska

Paskelbta savaitraštyje „Newsweek“, lietuviškai Punskas.pl išvertė Irena Gasperavičiūtė.

Skansenas — etnografinis kraštotyros muziejus po atviru dangumi. Pagal etnomuziejaus Stokholme Skanseno (Skansen) parke pavadinimą.

Nuotraukoje — paminklas poetui Adomui Mickevičiui Šalčininkuose (Soleczniki):

paminklas poetui Adomui Mickevičiui - Adam Mickiewicz Šalčininkuose - Soleczniki
Santrauka:

Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

Teiginys:
Nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jacek Kuroń, Vytautas Landsbergis, Juzefas Pilsudskis, Valdemaras Tomaševskis, Donald Tusk, Maria Wiernikowska.
Vietovardžiai:
Briuselis, Jašiūnai, Opolė, Sibiras, Šalčininkai, Ščecinas, Turgeliai, Varšuva, Vroclavas.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Lenkų institutas.
Šaltinis:
http://www.newsweekeurope.com/.
Nuorodą įdėjo:
, 2011-10-13.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?