‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » » » Nr. 197
Apie vyriausybės nutarimą Lietuvos piliečių vardus ir pavardes rašyti nevalstybine kalba:
Vyriausybė ardo Lietuvos nepriklausomybę ir stumia tautos kalbą iš vartosenos.
2010-01-23

Kas Vyriausybę įgaliojo kenkti valstybinei kalbai?

Lietuvos respublikos prezidentei,
Seimo pirmininkei

Sausio 13-osios išvakarėse Lietuvos Respublikos Vyriausybė įžeidė Nepriklausomybės gynėjus ir patenkino Jedinstvos bei autonomininkų reikalavimą Lietuvos piliečių vardus ir pavardes rašyti ir nevalstybine kalba. Vyriausybės puslapyje rašyta: „nemanome, kad Vyriausybės siūlymas prieštarautų dabar galiojančiai Konstitucinio Teismo doktrinai, kadangi ji iki šiol rėmėsi prielaida, jog ir nelietuviškas asmenvardis yra lietuvių kalbos dalis“. Dėl istorinių aplinkybių apie 80 % lietuvių pavardžių ir vardų yra nelietuviškos kilmės, tai gal ir jie staiga nustojo būti lietuvių kalbos dalimi, nors teberašomi ir linksniuojami lietuviškai?

Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

„Lietuvių pavardžių žodyne“ (Vilnius, 1985, p. 17, 30) buvo parašyta, kad pavardės yra „leksikos dalis, kuri, be kita ko, „klauso ir kalbos arba tarmės sistemos dėsnių“, kad 1937 m. „buvo parengtas ir pavardžių atlietuvinimo įstatymo projektas“, o LR vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekte skelbiama priešingai: „1938 m. gruodžio 6 d. priimtame Pavardžių įstatyme buvo įteisinta galimybė nelietuvių pavardes rašyti ir nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“. „Vyriausybė siūlo spręsti nelietuviškų asmenvardžių rašybos klausimą remiantis tradicija, kuri formavosi tarpukario metais. Pavyzdžiui, vienas bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų Jonas Jablonskis diegė principą: „su svetimųjų tautų vardais turėtume taip elgtis, kaip norėtume, kad jos, t. y. svetimosios tautos, elgtųsi su mūsų pačių vardais“. Bet su svetimųjų tautų asmenvardžiais Lietuvos Respublikoje taip ir elgiamasi, o ką daryti su Vyriausybe, kuri nebeskiria svetimųjų piliečių nuo savųjų?

Deivydo Matulionio teigimu, įteisinus tokį vardų ir pavardžių rašymą, asmenvardžiai nebūtų greta parašomi dar ir lietuviškais rašmenimis, nes esą taip nepatogiau (matyt, ne Lietuvos, bet užsienio piliečiams). Jam „atrodo, mums visų pirma reikia užtikrinti žmogaus teisę turėti tokią pavardę, kokią jis pageidauja ir kokią jis turi pirminiuose dokumentuose“. Bet nė vienas gimdamas pavardės negalėjo pageidauti, o pavardžių formavimosi laikotarpiu svetimtaučiai raštininkai daugumą užrašė lotyniškai, lenkiškai, rusiškai ir net vardus, pavardes krikštijamiems sugalvojo. Ar būtina pagal tokį „pirminį dokumentą“, dažniausiai išduotą okupacinių valstybių, kai kurių užsieniečių džiaugsmui dar labiau nulietuvinti Lietuvos valstybės kultūros paveldą – lietuviškus asmenvardžius?

Valstybinės kalbos funkcijų mažinimas pažeistų Konstituciją ir siaurintų Lietuvos Respublikos suverenitetą. Valstybių santykiai turi būti lygiateisiški, sąžiningi, paritetiški. Turėdami geriausias sąlygas pasaulyje (už Lenkijos ribų) savo kultūrai palaikyti, kai kurie lenkų aktyvistai Lietuva skundžiasi dėl to, kad po Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybių užvaldymo, 100 lenkiškų švietimo įstaigų, lenkų universiteto filialo, kelių leidinių, radijo stoties, 30 nevyriausybinių organizacijų, 2 partijų įsteigimo siekia vardų ir pavardžių, gatvių, vietovių pavadinimų, oficialios lenkų kalbos ir teritorinės autonomijos. Dėl tų reikalavimų dar 1992 m. Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybės buvo paleistos.

Problema kyla ne tiek dėl Lenkų rinkimų akcijos aktyvistų vardų ir pavardžių rašybos, kiek dėl to, jog keistųsi valstybinės lietuvių kalbos rašyba ir būtų varginami pasaulyje apie 4 milijonai lietuviškai mokančių žmonių. Lietuvos lenkai ir dabar gali norimas pavardžių formas vartoti visuose raštuose, leidiniuose lenkų kalba, taip pat ir Lenkijoje.

Prilyginti lenkų kalbą valstybinei neleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai:

  1. pagal Konstitucijos 14 str. Lietuvos valstybinė kalba – lietuvių kalba;
  2. Lietuvos Konstitucinis teismas yra nusprendęs, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba;
  3. pagal mūsų Konstituciją visi Respublikos piliečiai yra lygūs, jokiai tautybei negali būti teikiama privilegijų, pažeidžiant, pavyzdžiui, rusų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių ir kitų teises.

Kalbininkai turi daug argumentų dėl ko lietuvių kalbos rašyba negali būti keičiama lenkų kalba:

  • tikriniai vardai (kaip ir bendriniai žodžiai) yra ne prekių ženklai, o stabilios bendrinės kalbos sistemos dalis;
  • dabartinė lietuvių kalbos rašyba nusistovėjo prieš 120 metų, vengiant polonizacijos ir kelis lenkiškus rašmenis specialiai pakeitus čekiškais;
  • nereikia painioti užsienio piliečių ir Lietuvos respublikos piliečių pavardžių, kuriems niekada lenkiškai ar kitaip pavardės oficialiai nebuvo rašomos, tokia rašyba niekada nebuvo originali ir autentiška;
  • Akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje kai kurie kiti lotyniško pagrindo ženklai paminėti kaip išimtys, esančios už lietuvių kalbos abėcėlės ribų;
  • Vietinių Lietuvos gyventojų pavardės yra ne Lenkijos, o Lietuvos kultūrinio paveldo dalis; jos susidarė Lietuvos valstybės teritorijoje, etninėse lietuvių žemėse, tūkstančiai jų yra lietuviškos kilmės (Butrim, Doveiko, Dovgialo, Eigird, Brazis, Kadis, Gedroit, Karvel, Kirvel, Kojelo, Žuvelo, Mažul, Trinkun, Išoro ir t. t.), nes jos yra lietuvių kilmės asmenų, praradus valstybė gimtąją kalbą pakeitusių į paprastąją (gudų), lenkų, rusų kalbas;
  • Svetimų ženklų įvedimas reikštų lietuvių kalbos abėcėlės bei rašybos keitimą, o žodžių rašymas be galūnių – kalbos keitimą (pavyzdyje Maceikianec peikia Tomaševski neaišku, ar Maceikianecas peikia Tomaševskį, ar Maceikianecą peikia Tomaševskis ir t. t.).

Lenkijos ir Lietuvos Prezidentai nepagrįstai pareiškė, kad Lenkijoje lietuviai neturi problemų dėl savo pavardžių rašymo originalo kalba. 2009-05-12 d. Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė I. Gasperavičiūtė (Lenkijoje Gasperowicz) BNS pareiškė, jog pagal įstatymą lietuviškas pavardes rašyti leidžiama, bet techniškai tai labai sudėtinga. Pavyzdžiui, asmens tapatybės kortelėje įrašoma, o pase neįrašoma. Bankuose, draudimo įstaigose iškyla problemų, nes programose neįdiegti lietuviški rašmenys. Todėl pavardes pasikeitė vienetai – apie 30 lietuvių. 15 000 kitų lietuvių vardai ir pavardės iki šiol rašomi ne tik lenkiškomis raidėmis, bet yra visiškai sulenkinti: Ona rašoma Anna, Antanas – Antoni, Jonas – Jan, Juozas – Jozef, Petras – Piotr, Vytautas – Witold, Parancevičius – Forencewicz, Makauskas – Makowski, Vitkauskas – Witkovski, Valinčius – Wolyniec, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t. t.

Geranoriškai sprendžiant valstybių reikalus, gal būt pageidaujančių tautinių mažumų atstovų vardus, pavardes kaip papildomą informaciją asmens tapatybės dokumente galima būtų įrašyti ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis (toliau nuo formos valstybine kalba). Bet ir Lenkija turėtų gerinti valstybių santykius – pripažinti savo 1919-1939 m. įvykdytą rytinės Lietuvos dalies okupaciją, atsisakyti Lietuvos teritorijos vientisumą pažeidžiančios politikos.

Kazimieras Garšva,
2010-01-23 „Voruta“ 2 nr. 1 ir 3 psl.

Santrauka:

Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Teiginys:
Vyriausybė ardo Lietuvos nepriklausomybę ir stumia tautos kalbą iš vartosenos.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , .
Asmenvardžiai:
Kazimieras Garšva, Deividas Matulionis.
Šaltinis:
http://www.voruta.lt/rubrikos/81/3274.
Nuorodą įdėjo:
, 2010-01-23.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?