‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » » » Nr. 369
Rosales Dėl „Europos šaknų“ kritikos žurnale „Respectus philologicus“:
Kritikai neišnagrinėję žinių šaltinių, net kritikuojamos knygos nėra perskaitę —
, 2012-01-30.

Kaip tėvynė tampa svetima

Atsakant „Kaip baltai tampa gotais“ autoriams

Visų pirma tenka nustebti, kad profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano M. Lanzos straipsnis, paskelbtas 2011 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Voruta“ ir 2012 m. sausio 28 d. pakartotas portale Alkas.lt, yra pavadintas su moksliniam straipsniui nepritinkančia ironija „Kaip baltai tampa gotais“. Kursyviu raštu išskyrus žodį „autorė“, ji yra pristatoma skaitytojui su iš anksto išreikšta nuomone ne apie gvildenamą temą, o apie autorės asmenį:

Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus ir kitus priskirdama baltams. Pirmasis autorės žingsnis įrodinėjant, kad gotai buvo baltai, (todėl ir turi būti vadinami baltišku žodžiu gudai) yra jų kilmės vietos perkėlimas arčiau baltų arealo, taip bandant paneigti vyraujančią skandinaviškos jų kilmės teoriją.

Džiugu, kad filologijos autoritetas profesorius Alvydas Butkus žodį „gudai“ vadina „baltišku žodžiu“, nes taip Ispanijoje iki šių dienų save vadina gudai, kurių pavadinimas goth (anglų, vokiečių kalbomis, viduramžių lotynika) davė Lietuvai naujadarą — svetimžodį „gotai“. Ispanijos gudai patys savęs kitaip nevadino, kaip tik tuo „baltišku žodžiu“, kartais vartodami dabartinės lietuvių kalbos garsą u (gudo), o dažniausiai galbūt periferinių baltiškų tarmių o (godo). Tenka padėkoti profesoriui Butkui už malonią pagalbą Rosales teorijai paremti, nurodant, kad „gudas“ yra baltiškas žodis.

Profesoriaus Butkaus pastaba, kad VI a. istorikas Jordanis „niekada gotų tautos nevadino gudais“ vargu ar yra argumentas, nes Jordanis juk rašė lotyniškai, tad ir vartojo lotyniškus terminus. Kurie, išversti į ispanų kalbą, visada, nuo ankstyvų viduramžių iki dabartinio XXI amžiaus, yra „godos“. Tūkstančiuose veikalų ispanų kalba šis žodis vartojamas, kalbant apie tuos pačius žmones, kuriuos prof. Butkus vadina jiems svetimu žodžiu „gotai“.

Knygos „Europos šaknys“ kritikai skirtame straipsnyje autorė Jūratė de Rosales kaltinama neteisingu Jordanio teksto vertimu, neva ji perrašė Jordanį su klaida, rašydama de hanc, kai originalas yra įnagininku de hac. Rašant visada gali įsivelti vienos raidės „typing“ klaidų, priekaištas nebūtų labai svarus, betgi, peržiūrėjus visą „Gudų kilmės vietos“ skyrių, net ir tos mažos minėtos klaidos ten nėra. Jei kritikai naudojo kokį kitą tekstą, turėjo nurodyti, koks jis ir iš kur. Tačiau nei juodraštyje, nei išbaigtame akademiniu lygiu, paskelbtame pirmajame Rosales knygos skyriuje, apie kurį čia eina kalba, prof. Butkaus nurodyto sakinio išvis nėra.

Iš esmės klausimas čia tik dėl vieno žodžio: lot. a fronte — autoriaus Jordanio, rašiusio 551 metais, nurodymas, kur yra ta gudų tėviškė Skančia. Jos aprašymas Jordanio „Getikoje“ prasideda Vyslos žiotimis. Pagal Butkų a fronte reiškia „priešais“ Vyslos žiotis, ir Skančia yra nukeliama į kitą jūros pusę, t. y. į Švediją, kas suteikia gudams skandinavišką kilmę. Pagal Rosales a fronte yra įnagininkas, reiškiantis „priekiu“, t. y. „priekyje“, Skančia yra priekinėje aprašomos vietovės pusėje, taigi Prūsijoj, ir gudai buvo baltai.

Kritikams tuomet kyla sunkumų verčiant toliau, kur parašyta, kad nuo Vyslos žiočių aprašomoji sala „matosi“. Tad jiems kitos išeities nelieka, kaip griebtis abstraktaus „geografinio aprašymo konteksto“ (Butkus dixit). Darosi neaišku, kodėl toks paprastas sakinys, jog sala nuo Vyslos žiočių matosi, pasidaro tiek nepatogus, kad reikia jį dirbtinai į abstraktą paversti.

Butkus neatsargiai praneša, kad „Statkutė nesutinka su visais mokslininkų vertimais“. Net jei ir tikrai būtų „visi vertimai“, tas jokiu būdu nereikštų, kad tie „visi“ vertėjai yra teisūs. Bet Rosales teigia, kad tie „visi“ prasidėjo tiktai su klaidingu 1884 metais Vilhelmo Martinso atliktu Jordanio teksto vertimu. Klaidą vėliau atkartojo, aiškina Rosales, į įvairias kalbas daryti vertimai, pradedant 1915 metų anglišku Charles Christopher Mierow vertimu.

Kitais laikais „visi“ — šiuokart tikrai visi — vertė ir galvojo kitaip, negu Martins, Mierow ir Butkus. Jordanio tekstas buvo verčiamas lygiai taip, kaip Rosales dabar aiškina, kai tekstą vertė tos pačios viduramžių lotynų kalbos vartotojai, kaip ir Jordanis. Autoriai, kurie Jordanį vertė jam artimesniu laiku, viduramžiuose, kalba apie į Rytus nuo Vyslos žiočių prasidedančią matytis salą. Gaila, kad profesorius Butkus ir daktaras Lanza matyt neskaitė jų kritikuojamo pirmojo Rosales skyriaus iki galo, nes ten būtų suradę vardus ir tekstus senųjų Ispanijos autorių, kurie dargi pridėdavo, kad sala yra „į Rytus nuo Vyslos žiočių“, kas turėjo išsklaidyti mūsų kritikų abejones. Kadangi matyt neskaitė, galima jiems palengvinti darbą, siūlant atsiversti istoriko arkivyskupo Rodrigo Jiménez de Rada „Historia Gothorum“.

Kitas kritikų argumentas, kad Jordanis yra „prieštaringai vertinamas“ istorikas, atkartoja pangermanizmui mielą ir įsakmiai kartotą Jordanio nuvertinimą. Apie tai daug ir plačiai kalba Rosales savo knygoje, kuri, vėl išrodo, kritikų nebuvo perskaityta. Pangermanizui buvo būtina nuvertinti Jordanį, nes kitaip nebegalima gudų (gotų) priskirti germanams. Kadaise buvęs populiarus, gerbiamas ir daug kartų perrašytas, o vėliau pakartotinai perspausdintas Jordanio veikalas apie gudus dabar vėl darosi rimto pasitikėjimo vertas tyrimo objektas, tiek Šiaurės Amerikoje, tiek ir Ispanijoje (J. O´Donnell, S. Bodelón, tarp kitų).

Bendrai šiuo metu yra susidaręs svarbus ir įdomus judėjimas vakarų Europoje, ypač keltų kultūros tyrinėtojų tarpe, kritikuojantis senovės graikų ir romėnų pateiktą vadinamojo „barbariko“ įvaizdį. Aiškėja, kad tai būta priešo dergimo propaganda, normali, kai vyksta karas, o tuo tarpu konkretūs radiniai dabartiniams archeologams byloja visai ką kitą (C. Goudineau, B. Cunliffe). Kaip ir Lietuvoje, Prancūzijoje šiuo metu vyksta sparti archeologijos pažanga ir gausėja įrodymų, kurių užginčyti nebegalima. Galgi nėra protinga atmesti dėl tariamo „nepasitikėjimo“ ankstyviausiojo iki mūsų laikų išlikusio metraščio VI amžiaus gudų kilmės autorių, nes jis pasakoja tai, ko graikų ir Romos autoriai nepasako (Jordanis mini ir kitus autorius, rašiusius kaip ir jis apie gudų kilmę, antai mini Ablabiaus gudų istoriją ir Diono Kasijaus knygas apie gudus, bet visa tai yra dingę, išlikę tiktai Jordanio dvi knygos: „Getika“ ir viena trumpa „Romos istorija“). Ar Jordanis yra teisus, paskutinį žodį tars archeologija, taip kaip dabar ji jau taria lemiamą žodį Prancūzijoje keltų atžvilgiu, — parodydama, kad aklas pasitikėjimas graikų ir romėnų raštais per paskutinius tris šimtmečius sukūrė klaidingą, bet stipriai įsigalėjusį praeities vaizdą.

Klausimas, ar istorija gali ar negali pripažinti pasakojimų, kurių yra tik viena versija ir kurių nepatvirtina klasiškoji grekoromaniškoji literatūra, šiuo metu yra plačiai diskutuojamas ir Jordanio atžvilgiu vieni autoriai iškelia Jordanio pasakojimų vientisumą ir prieštaravimų nebuvimą (J. O’ Donnell, H. Wolfram, S. Bodelon, tarp kitų), kiti, kaip ir Rosales, mato, kad Jordanio pasakojimą vis dažniau patvirtina daiktiniai radiniai, archeologijos įrodymai. Pagrindinė Rosales tema „Europos šaknų“ knygoje būtent ir yra parodymas, jog Jordanis neklydo. Su viena gana svarbia išimtimi: XV „Getikos“ skyrius (apie imperatorių Maksiminą), kuris, paties Jordanio teigimu, jo ištisai paimtas iš Simako, yra būdingo graikų – romėnų fantazuoto pasakojimo stiliaus pavyzdys. Visur kitur Jordanis tikra priešybė romėnų rašytojais — tuomi, kad jis pastoviai racionalus, ką būtent pabrėžia filologas James O’ Donnell. Lietuvai gal svarbiausias Jordanio bruožas yra baltiškų žodžių vertimas — už kiekvieno tokio žodžio užkliuvęs, vis teisingai jį išverčia. Keletą tokių Rosales yra įtraukusi į pirmuosius „Europos šaknų“ skyrius. Tikėkimės, kad Butkus ar Lanza bent tas vietas yra paskaitę, nes čia juk yra jų specialybė.

Kiek toliau profesorius Butkus bando įrodyti Skančios geografinės vietos negalėjimą būti Aismarių – Nerijos formacijoje, imdamas pavyzdžiu Jordanio perrašytą klasikinį to meto Šiaurės aprašymą apie mūsų laikais vadinamas „baltąsias naktis“. Čia vėl Jordanį įdomiai patvirtina archeologija, o ir pati filologo Butkaus sritis kalbotyra — rodanti, kad baltai buvo išsiplėtę Suomijoj, kur dargi paliko savo kalbos klodą (M. Gimbutienė, V. Thomsen, K. Būga, kt.).

Nemažai vietos Butkus ir Lanza skiria geografui Pomponijui Melai, naudodamas romėnų šaltiniams būdingą jo tikslumo stoką ir susidariusią painiavą apie net keletą „skandinavijų“, įveltų jo geografijoje. Ši tema buvo gvildenta ir jos aptarimą galima rasti vienoje Andų universiteto išleistoje Juratės de Rosales essay, skyriuje „Las confusiones de Mela“. Mela net nežinojo, kur buvo vadinamasis Codanus sinus (Gdansko įlanka) ir savo geografijoje jį kilnojo iš vienos vietos į kitą. Kas dėl kito Jordanio minimo geografo, Ptolemajaus, tai kritikai kaip argumentu remiasi žemėlapiu, kuris nėra ir negali būti Ptolemajaus, nes Ptolemajaus žemėlapių neišlikę, o žemėlapių, vadinamų „pagal Ptolemėjų“ yra daug ir gana skirtingų. Seniausias berods bus XIII amžiaus Planudio žemėlapis, o Ptolemajus gyveno II amžiuje.

Dėl Butkaus ir Lanzos minimo „tautų katilo“, kuris jų nuomone „sunkiai pritaikomas Aistmarėm ar kitom baltijos nerijom“, vertėtų paaiškinti, jog senuose Ispanijos raštuose, minint pirmuosius žygius į Skitiją, yra parašyta, kad Skitija yra Skančia (Alfonso X El Sabio, Estoria de Espanna, par. 387). Sakinys rodo, kad visa valstybė buvo vadinama pirmuoju, ankstyviausiu, Skančios vardu. Kitas kritikų iškeltas su beveik pašaipa Jordanio sakinys, kad Skančia buvo tautų įsčios, teisingai žymi stambių emigracijos bangų išeities punktą Pabaltyje, kas ir sudaro Jordanio knygos pagrindinę temą. Lygiai kaip išliko Ispanijos raštuose ir tikslus Pabaltijo aprašymas, tas pačias migracijas iš Pabaltijo galima atsekti viduramžių Ispanijos raštuose (Šv. Izidorius, Chimėnas de Rada, Alfonsas X Išminčius ir kiti).

Neleistinas rimtam kritikui yra sakinys „ką Statkutė nutylėjo“, kuris yra įžeidus, nes esama lyg įtarimo, kad yra nutylima, norint apgaudinėti. Ne tik nenutyli Rosales, bet didelės laiko ir geografinio ploto apimties knygoje, kurios svarba yra parodyti per kelis tūkstančius metų nenutrūkusią baltų istorijos giją, negalint ištisai atkartoti randamų raštų ir dokumentų, visada — visada — pas Rosales kas nori, randa naudojamos medžiagos nuorodą. Kuo ir pats Butkus pasinaudojo, pav. atsiversdamas Praitorių ir sakydamas, kad jis nerašė to, ką Statkutė rodo. Kadangi skaitė, aišku, lotyniškai, verta pridėti, kad tokios vertės Lietuvai veikalai, kaip Mato Praitoriaus „Orbis Gothicus“ ir „Mars Gothicus“, seniai turėjo būti išversti į lietuvių kalbą ir prieinami plačiai publikai. Tarp kitko, nedera painioti skaitytojo, nes tiesioginis Praitoriaus lietuviško (jis jį vadina sarmatiško — t. y. kontinentinio) žodžio „skandinu“ vertimas yra jo parašytas „submergere“ (skandinti), taigi Rosales rodo tai, ką rašė Praitorius, o tolimesni išvedžiojimai yra priedai, kurie irgi įdomūs, bet neesminiai. Teisingai pažymi Butkus, kad vietomis buvo taikomasi prie Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, kuriam knyga ir yra dedikuojama (kas buvo normalu visoje Europoje tais absoliutizmo laikais).

Tad gal vertėtų, jeigu jau profesorius Butkus atsivertė Praitorių, paduoti lietuviams lietuviškai išverstą Praitoriaus aiškinimą, ką senovės Prūsijoje reiškė žodis gudas, kodėl į jį buvo žiūrima kaip į nuodėmingą ir pagonišką dalyką. Rosales jau yra pažymėjusi, kad ispanų kalboje, ypač kur būta iš Ispanijos atvykusių naujakurių ūkininkų, t. y. Pietų Amerikoje ir Kanarų salose, žodis iki šių dienų irgi dar vis reiškia tą patį, ką vienoje vietoje rašo Matas Praitorius: possesione, domo, hereditate, familia.

Baigiant lieka nebeaišku, kodėl lietuvių kalbos žodį Žemaitija (aiškios lietuviškos darybos žemų žemių nurodymą, su dabartine -ija galūne ir Vytauto laikų žavia -aite galūnėle) filologas Butkus maišo su lotynišku žodžiu „Getia“. Lygiai kaip į Ispaniją atvykę gudai save gudais vadino, o lotynų kalbos raštai vertė jų vardą į gotus arba getus, taip ir čia baltai išlaikė gretimą terminą Pagudė, kuris aiškesnis negalėjo būti, kai tuo tarpu iki šių dienų net prancūzų kalboje turime „Samogitie“. Neaišku, iš kur kyla Butkaus abejonės, jei kalbama skirtingomis kalbomis.

Straipsnio gale kritikai kaltina Rosales „tautiniu užsidegimu“, ką galima interpretuoti kaip objektyvumo stoką. Nepastebi, kad niekur Rosales neapsilenkia su objektyvumu ir etika, o kai kalba apie „apgavystes“, nėra asmeniškų kaltinimų, tik faktų ir įrodymų išdėstymas. Rosales septynios knygos išleistos skirtingomis kalbomis, akademiniai straipsniai keliuose universitetuose Amerikoje ir Europoje yra šaltai ir objektyviai keliamų klausimų srautas, kurių paskaičius, daug kas galėjo būti iškelta ir konstruktyviai kritikuota. Deja, vieton kūrybingo dialogo, autorei teko atsakinėti į eilę paviršutiniškų klausimų, į kuriuos jau buvo atsakyta kritikuojamoje knygoje, ir kuriuos iškėlė du kritikai, aiškiai neįsigilinę į temą.

Dr. Jūratė de Rosales

„Europos šaknų“ recenzija žurnale „Respectus philologicus“ dar neišleista (turėtų pasirodyti 2012-04-25 21 nr.), bet jau paskelbta laikraščiuose „Voruta“ 2011 m. 23 nr. ir 2012 m. 1 nr. bei portale Alkas.lt 2012-01-28. Akad. R. Grigo repliką 2012-02-05 paskelbė Alkas.lt, 2012-03-01 pakartojo „Lietuvos žinios“ ir Alfa.lt, A. Patacko esę apie tai paskelbė „Voruta“ II.18, III.3, III.17, pratisa diskusija vyko ir Lietuvos istorijos forume.

Antras ratas: A. Butkaus ir S. Lanza atkirtis kovo 17 ir 31 d. „Vorutoje“ 6 ir 7 nr., Alke.lt, J. Rosales apžvalga knygų mugėje, papildymas „Vorutoje“ ir Alke.lt.

Aurimo Petniūno žemėlapyje — Vyslos raguvos ir Aistmarių nerčios raida:

Godonys - Codanus sinus, Aistmarės - tautų įsčios.
Teiginys:
Kritikai neišnagrinėję žinių šaltinių, net kritikuojamos knygos nėra perskaitę.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , .
Asmenvardžiai:
Alvydas Butkus, Stefano Lanza, Alfonsas X, Chimėnes de Rada, Matas Praitorius, Jordanis.
Vietovardžiai:
Aistmarės, Baltija, Gdanskas, Neringa, Vysla.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
baltai, gotai, gudai, Getika.
Pirminis šaltinis:
http://10.on.lt/kaip-tevyne-tampa-svetima
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2012-01-30.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?