‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » » » Nr. 218
Vydas Astas Apie kalbos likimą, kas ją gina ir kas parduoda:
Lietuvos elitas išduoda valstybę ir gimtąją kalbą —
, 2010-04-30.

Elitas ir kalba

Muravjovas-Korikas buvo kareiva stuobrys ir veikė griežtomis kariškomis priemonėmis. Žiauriausiai nuslopinęs 1863 metų sukilimą ir už tai gausiai apdovanotas caro bei pašlovintas poeto Nekrasovo, žvėries letenomis čiupo suplėšyti lietuvių raštą: uždraudė lietuvišką raidyną, o vietoj jo įvedė slavišką, vadinamąją „graždanką“. Tai būtų buvęs pirmas žingsnis sunaikinant lietuvių kalbą, o lietuvius surusinant.

Čia Korikas ir neapskaičiavo. Keturiasdešimt metų truko knygnešių gadynė, pasaulyje iki tol nežinomas reiškinys! Keturiasdešimt metų vaikus rašto mokė slapti daraktoriai! Sudėjusi didžiausias aukas, lietuvių tauta šitoje kovoje išėjo nugalėtoja: ji užsigrūdino, sustiprėjo, susivienijo, tapo modernia tauta, pajėgia sukurti ir turėti savo valstybę. 1918 metų vasario 16-oji buvo šios kovos baigiamasis akordas.

Muravjovas-Korikas arba nežinojo, arba nemanė esant reikalinga taikyti kitas, švelnesnes priemones ir būdus pavergtai tautai ar valstybei valdyti, tramdyti, jaukinti. Tokias, kurias sėkmingai taikė savo imperijose romėnai, totoriai, britai ir tie patys lietuviai. O būtent: vietinę valdžią palikti vietinio elito, kolaborantų rankose, apsiribojant tik mokesčių ar duoklės rinkimu, karinių dalinių reikalavimu. Romėnai tokiu būdu sėkmingai paskleidė imperijoje lotynų kalbą, o britai – anglų.

Galėjo generalgubernatorius pasidomėti, kaip lietuvių elitas, pabuvęs unijoje su lenkais, be pasipriešinimo perėmė lenkų kalbą ir net ėmė vadinti save lenkais, kartais tik pridėdami esą kilimo lietuviai.

Ši istorija primena tai, kad tautos gyvasties, jos kalbos saugotojas ir nešėjas pirmiausia yra liaudis, paprasti žmonės, o elitas visais laikais – labiau kosmopolitiškas, lengviau pasiduodantis įtakoms ir net išdavystei.

Kas dedasi su lietuvių elitu dabar? Prieš dvidešimt metų jis vedė tautą prieš okupantą, aukojosi dėl nepriklausomybės ir kalbos. Tada jis išreiškė tautos siekius ir valią. O šiandien? Tautos, kalbos ir valstybės trupėjimo, tirpimo, nykimo akivaizdoje? Kur pranašiški žodžiai, idėjos, uždaviniai ir galiausiai darbai?

Negirdėti. Skamba skandalai: kas kiek pasivogė, kas už kiek parsidavė, kas su kuo praleido naktį. Elitas pasyviai stebi procesus, tenkinasi galimybe pabūti prie „lovio“, klusniai šoka pagal muziką, kurios užsakovai – paslaptingi užsienio anonimai. Patriotai išvirtę kosmopolitais, idealistai – materialistais. Didžiausia siekiamybė – asmeninis gerbūvis, o tėvynė – ne mano rūpestis.

Neseniai Seimas svarstė vyriausybės teikiamą įstatymo projektą dėl svetimvardžių rašymo asmens dokumentuose. Stebina, su kokia skuba įstatymo projektas buvo žaibiškai perleistas per visas reikiamas institucijas ir instancijas. Kaip ir kiekvieną įstatymą, o ypač tokį svarbų, konstitucinės reikšmės, jį turėjo plačiai ir giliai išnagrinėti visuomenė.

Tačiau svarstymas beveik nevyko. Daugelis didžiųjų laikraščių ir interneto portalų to įstatymo projekto tarsi nepastebėjo, norinčių pasisakyti neįsileido. Nacionalinis dienraštis „Lietuvos rytas“ apsiribojo „spardymu į vienus vartus“, pateikdamas vieną tendencingą, nekvalifikuotą, paremtą virtuvės šnekų lygio argumentais nuomonę, o kitų nuomonių paprasčiausiai nepraleido. „Literatūra ir menas“, Rašytojų sąjungos leidinys, nesiteikė išspausdinti net sąjungos nario straipsnį.

Visa laimė, kad daugumai Seimo narių užteko proto, garbės ir sąžinės įstatymo projektą atmesti. Jeigu toks įstatymas būtų buvęs priimtas, asmens dokumentuose būtų įteisintas keliolikos kalbų rašmenų vartojimas, tuo pačiu susiaurinant valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sritį, būtų sutrikdyta valstybinių ir nevalstybinių įstaigų, įmonių, organizacijų veikla, žmonės nemokėtų asmenvardžių ištarti arba iš klausos užrašyti, kiltų daug techninių rašybos diegimo problemų, būtų nereikalingai eikvojamos lėšos ir darbas. Štai garsus š, č, ž kiekvieną rašytume trimis skirtingais rašmenimis, garsus f, k, s, v, z, kiekvieną rašytume dviems skirtingais rašmenimis, raidę c tartume trimis skirtingais garsais, raides e, j, g, ch, s, t tartume dviem skirtingais garsais, balses a, i, u, o kai kada tartume kaip dvigarsius; tik specialistai žinotų, kaip tarti raidžių junginius th, hn, tr, re, ui, ck, ay, eau, io, oy ,ue, ir šimtas kitų nesąmonių.

Tačiau kai kurių Seimo narių retorika ir nėrimasis iš kailio, kad žūtbūt prastumtų tą gėdingą teisės aktą, stulbino. Neapsieita net be fašizmo, holokausto priminimų. O politikos apžvalgininkų ir kitų, kurie palaikė įstatymo priėmimą, komentarai po balsavimo buvo kone isteriški, tarsi būtų įvykusi katastrofa. Kaip matom, likom gyvi ir mes, ir buvo išgelbėta valstybinė lietuvių kalba. Tik nežinia, ar ilgam, nes neatrodo, kad pralaimėjusioji pusė nurimtų.

Ar tie pralaimėjusieji, protingi žmonės, elitas nesuprato, už kokį pragaištingą, chaosą sukelsiantį įstatymą jie pasisako? Sunku patikėti, kad nesuprato. Kodėl gi taip aršiai, tarsi stotų už savo gyvybę dėl jo kovėsi? Graudeno, kiek daug Lietuva prarado ir kiek būtų išlošusi visai materialiai. Prisiminė net seniai nutautusių didikų Radvilų palikuonis, kurie esą tuoj pat taptų Lietuvos patriotais, jeigu jų pavardes rašytume – Radziwilow.

Įstatymo rengėjai teigė, kad įstatymas reikalingas asmeniui migruojant iš vienos valstybės į kitą, norint išsaugoti kitos valstybės įteisintą asmenvardžio rašybą. Tai keli tūkstančiai asmenų, kuriems būtų suteikiama Lietuvos pilietybė. (Tačiau neaišku, kiek iš jų norėtų pasilikti tą kitoje valstybėje užrašytą pavardę, kadangi lietuviai nemokėtų jos nei perskaityti, nei užrašyti.) Dar kažkiek atsirastų suinteresuotų moterų, ištekėjusių už užsieniečių ir pasirinkusių sutuoktinio pavardę, taip pat jų vaikams. Tai ir visi? Ar dėl jų trys milijonai turėtų verstis per galvą, atsisakyti lietuviškos rašybos?

Ne, pasirodo, ne dėl jų. Iš pasisakymų kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad įstatymo žūtbūt reikia lenkų mažumai, tikriau sakant, kraštutinių nacionalistų vedamai Lenkų rinkimų akcijai, o dar tiksliau, Lenkijai. Po įstatymo projekto svarstymo Seime, aukščiausi Lenkijos politikai svaidė mūsų pusėn griežtus žodžius, kuriuos galėjai suprasti ir kaip grasinimus dėl dvišalių santykių pablogėjimo. Čia nesiaiškinsim, nors ir nesunku įspėti, kokiu tikslu daromas toks stiprus politinis spaudimas, žinant tai, kad Lenkija iki šiol nepripažino dvidešimt metų okupavusi Vilniaus kraštą prieškaryje, neteisėtai prisijungusi Suvalkus ir nė nemano teisintis dėl Armijos Krajovos vykdytų lietuvių žudynių.

Šiuo atveju svarbiau kitkas – tie mūsų elito atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus. Kas tai? Žinoma, geri santykiai su Lenkija – svarbu, tačiau tie santykiai neturėtų būti kaip vasalo su siuzerenu. Jų reikalavimams, o mūsų nuolaidžiavimui turi būti riba. Ką atsakytume žmogui, reikalaujančiam, kad pasikeistume savo akių spalvą?.. Asmenvardžių rašymas yra grynai Lietuvos vidaus reikalas, lietuviškos rašybos dalis, taigi visi nurodinėjimai iš šalies yra tiesiog nepadorūs ir tikrai negerina tarpvalstybinių santykių. Turim tokią ir nekitokią abėcėlę, kurią mėgino jėga pakeisti tik minėtasis Muravjovas-Korikas.

Tačiau, pasirodo, kai kam iš mūsų elito kalba gali būti prekė, dėl jos galima būtų derėtis, parduoti ir kažką gauti mainais, pavyzdžiui, pažadus apie elektros jungtis, kuriomis jau daugybę metų iš tolo mosuojama kaip saldainiuku vaikui. O ką, kodėl nepadaryti bizniuko? Pamanyk, kažkokie lietuviški rašmenys, pamanyk užrašai pasuose, gatvių ir vietovių pavadinimai. Turėti savo kalbą ir brangu, ir nepatogu, mat susikalbėsi ja tik savo mažoje tėvynėje. Į tarptautinius vandenis išplaukusiam elitui ta vietinė kalbelė ir jos išsaugojimo problemos nevertos dėmesio.

Lygiai taip pat brangu ir nepatogu turėti savo valstybę. Galima derėtis ir dėl jos. Tiesą sakant, jau seniai ne tik deramasi: globalioje rinkoje seniai vyksta Lietuvos aukcionai, parduodamos akcijos. Lengviausias, bet vedantis į gūdžią aklavietę kelias, – viską išparduoti. Žymiai sunkesnis, bet vienintelis teikiantis šviesią viltį, – kurti, statyti, auginti, puoselėti. Šis kelias – su tauta, anas – be jos. Elitas renkasi.

Vydas Astas

Santrauka:

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Teiginys:
Lietuvos elitas išduoda valstybę ir gimtąją kalbą.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , .
Pirminis šaltinis:
http://10.on.lt/elitas-ir-kalba
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2010-04-30.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?